Asmeninio archyvo nuotr.
Daugkartinė Lietuvos sinchroninio (dar kitaip žinomo kaip dailiojo arba artistinio) plaukimo čempionė, tarptautinių sinchroninio plaukimo varžybų čempionė ir prizininkė, Europos jaunių sinchroninio plaukimo čempionato dalyvė Austina Kasperavičiūtė šios sporto šakos paslapčių šiandien moko būrį plaukimo klubo „Banga“ auklėtinių.
Deja, vis dar per nuotolį. Pusmetį be treniruočių baseine praleidusi Austina su nekantrumu laukia sporto klubų atsidarymo ir savo pavyzdžiu įkvepia aplinkinius išlikti pozityvius, motyvuotus ir nepamiršti judėti. „Jeigu bus noras, atsiras ir galimybės“, – įsitikinusi ji, tačiau sutinka, kad dailiajam plaukimui mūsų šalyje iki aukso amžiaus dar tolokai.
– Kas pastūmėjo jus išbandyti šią grakščią, bet kartu ganėtinai sudėtingą vandens sporto šaką? – old.old.ltuswimming.com paklausė jaunosios trenerės.
– Taip, sinchroninis plaukimas yra labai sudėtinga sporto šaka, nes į ją įeina daug skirtingų kitų sporto disciplinų. O atėjau į jį, kaip ir dauguma vaikų ateina į baseiną – kad išmokčiau plaukti. Kai išmokau, tėvai nelabai norėjo, kad būčiau plaukikė. Leido brolį į plaukimą, o mane nuvedė į baseiną, kad mokėčiau plaukti. Paskui trenerė pasiūlė pereiti į sinchroninį plaukimą. Tėveliai padarė įtaką, kad pabandyčiau šią sporto šaką. Tuo metu kaip tik Šiauliuose atsirado pati pirmoji grupė ir kvietė mergaites prisijungti. Aš prisijungiau metais vėliau, bet spėjau visas pasivyti, o, metams bėgant, dar ir pralenkti.
– Taip dailiajame plaukime ir pasilikote.
– Dvylika metų.
– Ne kartą esate tapusi Lietuvos čempione, dalyvaudavote tarptautinėse varžybose. Ar pati nepasiilgstate to varžybinio jaudulio?
– Labai pasiilgstu. Baigiau karjerą vien dėl to, kad baigiau mokyklą. Norėjau būtinai tapti sporto trenere. Svajonė, aišku, buvo tapti sinchroninio plaukimo trenere, bet, pagalvojau, kad geras variantas ir plaukimo trenere. Tiesiog norėjau dirbti baseine. Vienintelis variantas, kuris buvo šalyje – Lietuvos sporto universitetas. Todėl taip susiklostė, kad turėjau atvykti gyventi į Kauną. Kadangi čia nebuvo nei vienos sinchroninio plaukimo trenerės, nutrūko ir mano karjera. O šiaip, jeigu čia būtų kokia trenerė, man atrodo, mane dar išvystumėte ir veteranų sporte. Tikrai būčiau pasiruošusi vykti ir į Europą, nes sunkiai dirbti aš nebijau. Teko save realizuoti kitaip – iš karto pačiai tapti trenere.
– Dailiojo plaukimo trenerių Lietuvoje jokia aukštoji mokykla neruošia?
– Deja, bet ne. Turėjau pasirinkimą – arba studijuoti užsienyje, arba Lietuvoje, tačiau plaukimo specializacijoje, Lietuvos sporto universitete. Kadangi esu patriotė, negalėjau išvažiuoti į užsienį. Net ir su ta mintimi, kad vis tiek grįžčiau po tų keturių metų, bet aš norėjau daryti čia ir dabar. Keturi metai yra daug. Per juos gali daug ką nuveikti. Ką pati ir įrodžiau – pradėjau dirbti baseine nuo antro kurso, dar net nėra praėję metai po universiteto baigimo. Tai per metus nebūčiau tiek nuveikusi, kiek dabar per keturis.
– Kauną turbūt būtų galima laikyti vienu iš naujausių dailiojo plaukimo centrų Lietuvoje?
– Taip. Dailusis plaukimas Kaune atsirado tik 2017 metais. Tais metais pradėjome rinkti pirmą grupę. Aišku, pirmais metais buvo visko. Man sakė, kad ir naikins tą grupę, nes nesusirinko tiek mergaičių, kiek reikia. O kadangi klubas iki tol neturėjo dailiojo plaukimo, nežinojo tiksliai, kaip reikia surinkti tą grupę. Sakiau jiems: „imkit bet kokių metų, man tik duokit dirbti, aš su visom dirbsiu“ (šypsosi – aut. past.).
Vienos atkrito dėl įgūdžių, nes bijojo 50 m baseino, kitos – nes įsivaizdavo vienaip, o pasirodė kitaip, per sudėtinga. Liko dešimt mergaičių iš trylikos. Sako man: „jau žinok nelabai čia ta grupė susidaro“, bet aš paprašiau palikti, kad tikrai įrodyčiau, jog Kaune reikia sinchroninio plaukimo.
Šiandien turiu dvi grupes – vieną, kurią jau bandome vadinti sportine grupe, o kitą – papildymui, daugiau fiziniam aktyvumui palaikyti, kur mergaitės treniruojasi du kartus per savaitę. Su jomis mes nesiruošiame tapti sportininkėmis, bet paprasčiausiai norime, kad jos pamėgtų ir daugiau žinotų apie tą sporto šaką. Abi grupės, galima sakyti, perpildytos ir naujokių nebepriimu šiai dienai. Tikrai džiaugiuosi per tris metus tiek pasiekusi.
– Ar dažnai pasitaiko, kad į sinchroninį plaukimą ateina vaikai iš plaukimo?
– Taip. Praktiškai mano visos mergaitės anksčiau lankė plaukimą, visos mokančios plaukti, baseine praleido nemažai valandų, bet nepatiko tas „plaukimas ratais“. Kitoms treneris nepatiko, buvo per griežtas ir panašiai. Aišku, jeigu sieki rezultatų, reikia ir to griežtumo.
Labai smagu, kad vaikai nepabėga į kitas sporto šakas, o lieka vandens sporte. Dažnai išgirstu: „mums nesisekė siekti rezultatų plaukime, bet mums labai patinka vanduo ir mes norime pabandyti sinchroninį plaukimą“.
– Kokius įgūdžius lavina dailusis plaukimas?
– Daug (juokiasi – aut. past.). Lavinama jėga, galingumas, ištvermė, lankstumas, koordinacija, pusiausvyra bei kognityviniai gebėjimai.
– Esate reikli trenerė?
– Manau, kad taip (juokiasi – aut. past.).
Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip manote, ar jūsų sportinė karjera labai padeda kasdieniame trenerio darbe?
– Aš manau, kad taip. Šiuo atžvilgiu aš turiu tokį pliusą (juokiasi – aut. past.), jeigu taip žvelgiant iš konkurencinės pusės, nes aš galiu lipti į vandenį, paimti mergaites už rankos ir padaryti taip, kaip reikia padaryti tą grybšnį. Dažniausiai būna, jog mūsų treneriai apie sinchroninį plaukimą žino daugiau tik iš teorijos, bendrų žinių, patirties stovyklose. Žinoma, laikui bėgant tas žinių bagažas vis didėja.
Bet aš esu ta, kuri pradėjo karjerą kaip sportininkė ir po to tapo trenere. Prisimenu, kai aš buvau jau vyresnė, trenerės prašydavo manęs, kad lipčiau į vandenį ir mokyčiau Šiauliuose tas mažesnes mergaites, nes joms reikia to vizualinio vaizdo, joms neužtenka, kad tu parodai sausumoje tą judesį. Reikia joms pamatyti, po vandeniu palįsti, pažiūrėti kaip. „YouTube“ filmukų tam tikrai neužtenka. Žinoma, gali rodyti, bet nebus rezultato.
– Karantino metu, kol baseinas vis dar uždarytas, vedate nuotolines treniruotes. Kaip jums pavyksta išlaikyti vaikų motyvaciją tokiu sudėtingu laikotarpiu?
– Mes turime platesnį spektrą įgūdžių, kuriuos reikia tobulinti ir kurie yra reikalingi sinchroniniui plaukimui. Į juos įeina gimnastika, akrobatika ir fizinis pasirengimas. Dėl to mūsų treniruotės ir nuotoliniu žavi, greitai nenusibosta. Vieną dieną skiriame rankoms, kitą dieną – lankstumui, trečią dieną – kojoms, ketvirtą dieną – lankstumui, penktą dieną – šokiams. Reikia nepamiršti ir muzikos. Turime jausti ritmą. Gal dėl to mergaitėms ir įdomios tos nuotolinės treniruotės, bet tikrai žinau, kad visos be galo pasiilgo baseino.
– Ir treniruotės sėkmingai tęsiasi iki šiol.
– Vis dar tęsiame, šiek tiek turėjome Velykų atostogų, savaitėlę leidau pailsėti. Ir dabar grįžom, ir vis laukiam naujienų, kada ateis laikas, kai atsidarys mūsų baseinas.
– Tikiu, kad dabar visi nekantriai laukia to momento, kai vėl galės treniruotis baseine, vėl ruoštis varžyboms…
– Apie varžybas tai net nesvajojam, nes šiaulietės treniruojasi šešis kartus per savaitę ir neturėjo pusės metų pertraukos. Mums nėra jokių šansų, pavyzdžiui, balandį ar gegužę sudalyvauti varžybose, nes nespėtume per du mėnesius pasiruošti. Niekaip. Mums tik duokite šansą vėl pajusti vandenį.
– Stebint dailiojo plaukimo pasirodymus dažnam gali pasirodyti, kad plaukikėms viskas pavyksta itin lengvai, be didelių pastangų. Kiek iš tikrųjų reikia įdirbio įdėti, kad pasirodymas būtų nušlifuotas iki smulkmenų?
– Iš savo asmeninės patirties, galiu pasakyti, kad aš treniruodavausi šešis kartus per savaitę po 2,5 valandos. Vien tik tam, kad galėčiau atstovauti šaliai europiniu mastu (apie olimpines žaidynes ar pasaulį mes net nekalbame, iš lietuvių tik Natalijai Ambrazaitei yra pavykę sudalyvauti Pasaulio čempionate).
Jeigu žiūrėtume į tarptautinę patirtį, kaip trenerė buvau išvykusi į vaikų vasaros stovyklą Ispanijoje, į kurią treniruotis suvažiavo visi iš skirtingų pasaulio šalių. Mums skelbė, kaip ten bus linksma, kaip gerai praleisime laiką. Nuvažiavusi gavau tvarkaraštį: viena valanda – fizinis pasirengimas salėje, trys valandos – vandenyje, tada pietūs, laisvalaikis ir vakare vėl – arba akrobatika, arba gimnastika po vieną valandą ir dar trys valandos vandenyje. Tai va, linksmoji vasaros stovykla – aštuonios valandos darbo treniruotėse. Bet visoms mergaitėms labai patiko, ir jos gavo labai daug naudos.
– Kokius pasirodymus statyti yra sudėtingiau – individualius ar grupinius?
– Sunku yra ir ten, ir ten. Fizinio pasirengimo reikalavimai yra lygiai tie patys. Jeigu koją iškeli virš kelio, tai nesvarbu, ar tą padarai grupės, ar solo rungtyje. Vis tiek tu parodai tą patį aukštį, tai ir rezultatas būna toks pat (6–7 balai).
Sunkumai komandoje atsiranda tada, kai prasideda ligos, treniruočių praleidinėjimai ir yra mažai laiko darbui komandoje. Vis tiek yra skirtumas, kur išmokyti vieną mergaitę šokio, o kur – dešimt. Visai skirtinga mokymosi trukmė. Ir, aišku, tada pykčių atsiranda, nes vienos greičiau išmoksta, kitos lėčiau, vienos dažniau klysta, kitos gal iš viso neklysta.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip manote, ar Lietuvoje vis dar trūksta susidomėjimo dailiuoju plaukimu?
– Trūksta. Kaune atsirado sinchroninis plaukimas, miestas didelis, ir, atrodo, čia norinčių turėtų būti perpildyta, bet nėra taip. Trūksta švietimo, kas tas dailusis plaukimas. Turiu labai didelį norą dirbti vien su sinchroniniu, bet šiandien turiu dar būti ir plaukimo trenere, todėl aš tokia aktyvi ir socialiniuose tinkluose.
– Ar dailusis plaukimas nesijaučia paliktas plaukimo šešėlyje?
– Atsakysiu gal iš dviejų pusių. Iš savo pusės, šiandien esu nuskriausta, nes sporto mokyklos dirba, o aš įprastai dirbti negaliu. Net jei mes ir būtume įtrauktos į aukšto meistriškumo sąrašą, kas yra tikrai realu, mums būtų per sunku finansiškai.
Norint treniruotis įprastai, mums reikia mažiausiai dviejų takelių keturis kartus per savaitę. Baseino takelio nuomos vidurkis Lietuvoje yra 34 eurai 45 minutėms. Taigi, su tokiais norais vien tik baseino nuoma vienai auklėtinei kainuotų 80 eurų mėnesiui. O dar trenerio atlygis, jam irgi reikia ir būstą išlaikyti, ir valgyti.
O jeigu mes norime pasiruošti varžyboms gegužę ir varžytis su šiaulietėmis, kurios šešis kartus per savaitę treniruojasi 1–2 val., tai tada vien tik baseino nuomos kaina auklėtinei gautųsi jau apie 200 eurų mėnesiui. Kosmosas, tikrai. Ir aš užjaučiu tuos, kurie yra privačiuose klubuose kaip ir aš, bet sakau, reikia neprarasti pozityvumo. Pasivysime mes dar, tikiuosi.
Kalbant iš dailiojo plaukimo pusės, tai mes jaučiamės nuskriausti, nes visada turime kažką kažkam įrodyti. Pavyzdžiui, aš, norėdama susirasti darbą, turiu įrodyti, kad sinchroninis plaukimas reikalingas Kaunui. Jeigu norėčiau pereiti iš privataus klubo į sporto mokyklą, turėčiau sporto mokyklai įrodyti, kad aš jiems tikrai reikalinga ir turėsiu vaikų, ir bus sportiniai rezultatai.
Lietuvos mastu mes turime prašyti, jog kažkas mums skirtų pinigų, kad mes galėtume išvažiuoti į varžybas Europoje. O mums sako: „kas mums iš to, kad jūs išvažiuosit į Europą, jeigu nieko nelaimėsit“. Iš mūsų reikalaujama tiek pat, kiek iš plaukimo. Nori olimpinių čempionų, nors mes dar į pasaulio čempionatą tik vieną kartą išvažiavom.
– Ir jūs neatsisakote šių ambicijų. Norite išvažiuoti į Europos, pasaulio čempionatus, išugdyti olimpietes.
– Taip, aš manau, kad visoje Lietuvoje treneriai yra pasiskirstę. Vieni nori dirbti su vaikais ir skatinti fizinį aktyvumą, o kiti yra tie, kurie siekia meistriškumo. Tai automatiškai tie, kurie kartu galbūt dar yra ir buvę sportininkai, turi tą išlikusį didelį azartą. Jie ir siekia tų sportinių rezultatų, nori visur dalyvauti ir gerinti pasiekimus, rezultatus ir siekti svajonių.
– O kokia situacija yra kaimyninėse valstybėse?
– Ilgą laiką jie irgi neturėjo sinchroninio plaukimo. Kas buvo labai keista, nes kai aš treniravausi, nebuvo sinchroninio nei Latvijoje, nei Estijoje. Tik kai aš užaugau, 16–18 metų, tada jau atvykdavo ir pas mus į tarptautines varžybas. Todėl mes lenkiame Baltijos šalis savo patirtimi. Bet jie stipriai juda į priekį, tai nežinau, nežinau. Mums reikia stengtis, kad jie mūsų nepralenktų (šypsosi – aut. past.).
– Ar palaikote kontaktus su kitų miestų dailiojo plaukimo trenerėmis? Lietuva maža, turbūt vienos kitas gerai pažįstate?
– Taip, mes bendraujame. Būtų gėda nebendrauti su mano buvusiomis trenerėmis. Nesakau, kad labai dažnai, bet esu linkusi ir pasiskambinti, ir į varžybas pakviesti. Man tikrai negaila, jeigu aš Kaune organizuoju varžybas, aš nerengiu jų tik tarp savo klubo, kad skatinčiau kažkokią vidinę konkurenciją. Man tai yra kažkokia nesąmonė. Žinau, yra kas organizuoja tik tarp savo miesto. Aišku, jeigu yra kelios sporto mokyklos, keli sporto klubai, tai taip, bet, jeigu tu esi tik vienas savo mieste, rengti varžybas tarp savęs…
Nežinau, gal mano požiūris su kažkuo nesutaps, bet, mano manymu, nėra tikslinga skatinti konkurenciją savo komandoje. Dėl to mes bendradarbiaujame ir stengiamės, kad į varžybas kuo daugiau atvyktų. Man yra labai smagu žiūrėti, kai darome Lietuvos čempionatą ir jame dalyvauja Šiauliai, Klaipėda ir Kaunas – trys komandos.
Kai aš sportavau, tai dalyvaudavo tik Šiauliai ir Vilnius. Vilnius pasidavė, nes suprato, kad mes per greitą laiką pasiekėm aukštesnių rezultatų negu jie. Prisimenu, dalyvaudavau Lietuvos čempionatuose, ateidavau, pasiimdavau pirmą vietą tarp savo grupės ir man joks džiaugsmas iš to Lietuvos čempionės titulo. Joks. Tai man labai norisi, kad kuo daugiau miestų susitiktų ir Lietuvos čempionatą padarytume stipresnį. O apie tokį, kaip, pavyzdžiui, pas plaukikus, mums tik pasvajoti.
– Ką norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?
– Dailiojo plaukimo bendruomenei palinkėčiau plėstis, tėveliams palinkėčiau nebijoti vaikus paskatinti pabandyti kitas vandens sporto šakas, o, apskritai, mokykloms ir visiems klubams palinkėčiau būti draugiškesniems ir nebijoti konkurencijos, labiau priimti vieni kitus.
– Dėkojame už pokalbį.
{loadposition rssocial}
