Kineziterapija

Raumenų balansas… Ar visgi žymiai daugiau?

master cit1

Žodžių junginys „raumenų balansas“, dažnai vartojamas kineziterapijoje, apibūdina raumenų pusiausvyrą, kurią vertėtų užtikrinti siekiant sveikumo. Būtent pastarąja reikšme ši sąvoka įsitvirtina ir sporte bei kitose sferose. Visgi pasakymas „raumenų balansas“ yra iš esmės klaidinantis: nors teoriškai ir galima sumodeliuoti raumenų pusiausvyrą, iš tiesų tokio dalyko tiesiog nėra.

Kalbant apie agonisto–antagonisto* raumenų sistemą galima būtų pagalvoti, kad būtent čia raumenų balansas ir galėtų egzistuoti: remiantis paprasčiausia logika, agonistą turėtų atsverti antagonistas ir atvirkščiai. Tačiau tada iškart kyla klausimas, ką mes laikome balansu. Kokios pusiausvyros ieškome: raumenų masių? Raumenų jėgos? Ar dar ko nors?

*Atliekant judesį raumuo, kuriam tenka pagrindinis darbas, vadinamas agonistu (pirminiu raumenimi), o raumenys, padedantys atliktį tą judesį, – sinergistais (pagalbininkais, antriniais raumenimis). Antagonistu vadinamas raumuo, atliekantis priešingą judesį nei agonistas (jis taip pat gali turėti savo pagalbininkus – sinergistus). Plačiau apie tai galite pasiskaityti čia: <https://open.oregonstate.education/aandp/chapter/11-1-describe-the-roles-of-agonists-antagonists-and-synergists/>.

master cit1Pastaba: Susilpnėjus agonisto ar antagonisto funkcijai kiekvieno jų sinergistai gali atitinkamai tapti kompensatoriais, bet tai dar ne visas kompensavimo mechanizmų paveikslas.

Vadovaujantis „raumenų balanso“ logika ir kalbant apie raumenų masių pusiausvyrą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus organizme raumenų masių disbalansas yra natūralus, dar tiksliau sakant – susiformavęs evoliuciškai. Pavyzdžiui, blauzdos užpakalinės dalies raumenų masė yra natūraliai didesnė nei priekinės; ir galima numatyti, kad dėl to nė vienam individui nekilo skeleto ir raumenų sistemos problemų. O štai kalbant apie raumenų jėgų balansą, kyla klausimas, ar agonisto jėga turi atsverti antagonisto jėgą? Jeigu turi, tada kaip yra su vienas kito slopinimu (angl. reciprocal inhibition), kai susitraukdamas agonistas slopina antagonistą?1 O su galvos smegenų kamienu, papildomai reguliuojančiu šį refleksą?2

Taigi, tiek supratus darosi aišku, kad termino „raumenų (dis)balansas“ vartojimas iš esmės yra klaidinantis,3 – pirmiausia dėl to, jog skeleto ir raumenų sistemoje, kaip matėme, dalyko, vadinamo raumenų (dis)balansu, iš esmės nėra, o ir šis terminas, – dėmesio, tai labai svarbu! – neapima visumos.

Koks terminas tiktų vietoje taip dažnai vartojamos populiarios sąvokos „raumenų balansas“? A. Schlumbergenas ir jo kolegos, analizuojantys termino „raumenų balansas“ tikslingumą, bandė tai suformuluoti: „Teoriškai raumenys tinkamai funkcionuoja tada, kai atliekant tam tikrą fizinę užduotį tiek laikysena, tiek judesys yra tinkami koordinuojami. Tai reiškia, kad skeleto ir raumenų sistemoje neviršijamos jos elementų kompensacinės ir adaptyvinės** galimybės, o vyksta tik biopozityvi*** adaptacija ar sukeliamas biopozityvus skeleto raumenų sistemos būklės palaikymas.“3

Kitais žodžiais tariant, raumenys turi tinkamai funkcionuoti tam, kad išlaikytume optimalią laikyseną, nes būtent dėl optimalios laikysenos gebame judėti sunaudodami mažiausiai energijos. Be to, taip pat dėl optimalios laikysenos išvengiame sąnarių dilimo, stuburo tarpslankstelinių diskų išvaržų, raiščių plyšimų ir t. t.

Tam, kad raumenys funkcionuotų tinkamai, jie turi būti adekvataus apkrovai (ar bent jau savo kūno svoriui) pajėgumo ir gerai derėti vieni su kitais, kad atliekant norimą judesį laikysena išliktų optimali.

Kita vertus, pasirinkę tinkamą apkrovą galime palaikyti tam tikrą organizmo pajėgumą ar net jį didinti.

Visa tai – „užburtas ratas“, kuris gali būti arba teigiamas (t. y. tinkamas raumenų funkcionavimas užtikrina optimalią laikyseną, mes išliekame sveiki, o raumenys toliau funkcionuoja tinkamai), arba neigiamas (t. y. pritrūkus kurio nors elemento byra visa sistema).

**Biologijoje pokyčių procesas, kurio metu organizmas ar rūšis geriau prisitaiko prie savo aplinkos, vadinamas adaptacija.4 Pavyzdžiui, kai po tam tikro laiko tampa lengviau intensyviai treniruotis, – tai yra adaptacijos pasekmė. Bendroje populiacijoje adaptacija, kalbant apie treniruotes, priklauso nuo tokių veiksnių kaip treniruočių intensyvumas, apimtis, dažnumas bei pirminis pajėgumo lygis.5

***„Bio-“ – žodžio dalis, kilusi iš graikiško žodžio bios, reiškiančio „žmogaus gyvenimo (eiga)“. Moderniajame moksle šio žodžio reikšmė yra platesnė ir naudojama „organinei gyvybei“ apibrėžti. Sąvoka „pozityvus“ šiuo atveju yra nuoroda į progresą ar pagerėjimą.6 Kadangi organizmas turi tendenciją deadaptuotis (paprastai sakant – silpti), vadinasi, net tam tikrai organizmo būklei palaikyti reikia nuolatinio „progreso ar pagerėjimo“. To reikia norint atstatyti, kas prarandama deadaptacijos metu ir išlaikyti norimą lygį. Ne „bio-“, bet visgi pozityvios adaptacijos pavyzdys galėtų būti dirbtinis klubas.

Atrodo, kad terminą „raumenų balansas“ reikėtų keisti į terminą „skeleto ir raumenų sistemos biopozityvusis adaptyvumas“. Sutrumpintai – raumenų adaptyvumas. Iš esmės, jei organizmas biopozityviai nebesiadaptuoja, o patiria skausmus, traumas ir blogai funkcionuoja, tai rodo, kad kompensavimo galimybės išsemtos. Taip būna, kai nesuvokiama visuma ir jos dalių sąveika.

Sąlygas, užtikrinančias skeleto ir raumenų sistemos biopozityvųjį adaptyvumą, galima suskirstyti į keturias kategorijas, kurios sąveikauja (yra veikiamos ir pačios daro įtaką) viena su kita: pirmoji kategorija yra susijusi su psichiniais procesais, antroji – su organizmo energiniais procesais, trečioji – su organizmo struktūra, o ketvirtoji – su aplinka, kurioje organizmas yra. Labai sunku vienareikšmiškai suskirstyti toliau išvardytas sąlygas į šias kategorijas, kadangi kai kurios gali priklausyti ne vienai iš jų. Taigi tegu pats skaitytojas sprendžia, kuri sąlyga kuriai (ar kurioms) kategorijai priklauso.

master muscularmanpool

Skeleto ir raumenų sistemos biopozityvųjį adaptavimąsi užtikrinančios sąlygos:

  • Principų, užtikrinančių darnų raumenų funkcionavimą, žinojimas ir įgyvendinimas.
  • Dėmesingumo lavinimas7, savistabos lavinimas8,9 ir sąmoningumo vystymas.10
  • Psichinių procesų11 ir iš jų kylančio mąstymo, elgsenos, kalbos organizavimas, remiantis priežasties-pasekmės dėsniu12,13 bei prasmingumo ir ilgalaikės naudos visiems (sau ir aplinkiniams; nepamirštant, kad kitų yra daugiau) principu.14,15
  • Optimalus fizinis aktyvumas.16,17,18,19
  • Optimalus poilsis.20
  • Centrinės nervų sistemos (CNS), kaip „elektrostimuliatoriaus“, optimalaus pajėgumo užtikrinimas.21
  • CNS, kaip „elektrostimuliatoriaus“ valdiklio, darnios veiklos užtikrinimas.21,22,23
  • Periferinės nervų sistemos, kaip automatizatoriaus24 ir signalo laidininko, funkcijos bei pajėgumo užtikrinimas.21
  • Optimalus raumens tonusas.25
  • Raumens pajėgumo ir apkrovos atitikimas (atsižvelgiant ir į minimalaus poreikio sveikatai užtikrinti bei adaptavimosi (treniravimosi) principus).3,26,27
  • Raumens ilgio ir norimo atlikti judesio amplitudės atitikimas.28
  • Raumens optimalus viskoelastiškumas.29,30,31,25
  • Raumenų sinergija.32,33,34
  • Sąnario anatomijai ir funkcijai, raumenų sinergijai bei organų veiklai optimali laikysena ir judesys.35,36,32,33,34,37
  • Koordinacijos (gebėjimo balansuoti)38 atsižvelgiant į skeleto ir raumenų sistemos biopozytyviojo adaptyvumo principą užtikrinimas.35,36,3
  • Širdies ir kraujagyslių sistemos bei kvėpavimo sistemos pajėgumo ir krūvio atitikimas (atsižvelgiant ir į minimalių poreikių sveikatai užtikrinti, ir į adaptavimosi (treniravimosi) principus).39,40,16
  • Vidaus organų optimalaus funkcionavimo užtikrinimas, tinkama meridianų veikla.41
  • Energinių organizmo procesų balansavimas (vartojamas optimalus energinių medžiagų kiekis; organizmo optimalią energinę būseną užtikrinančių maisto medžiagų vartojimas).42,43,44
  • Aplinka, pvz., miškas, alergenai ir t. t.45,46

Įgyvendinus šias sąlygas yra užtikrinamas skeleto ir raumenų sistemos biopozytyvusis adaptyvumas, o tai savo ruožtu reikšmingai prisideda prie sveikumo bei kartu yra sveikumo rezultatas. Kadangi kalbame ir apie profesionalų sportą, tai, skirtingai nuo bendro įsivaizdavimo, reikia pabrėžti, kad pajėgumas kyla iš sveikumo, t. y. jei nėra užtikrinama atletų sveikata, tai beprasmiška tikėtis, jog atletas bus pajėgus, o jei ir bus, tai trumpą laiką (kol baigsis buvęs sveikatos rezervas). Taigi jei sportas nėra sveikata, vadinasi, einama klaidingu keliu.

Akivaizdu, kad skeleto ir raumenų sistemos biopozytyvusis adaptyvumas – daugiasluoksnė tema. Jo linkme pravartu pradėti dirbti praktiškai nuo mažų dienų, kad vaikui formuotųsi tinkami įgūdžiai, o jam tampant vis sąmoningesniam – ir suvokimas (tam, kad vėliau galėtų savo įgūdžius tobulinti ir perduoti kitoms kartoms).

Linkiu, kad čia (o gal ir kur nors kitur išsamiau) išdėstyti principai būtų įdiegti mokyklose, – visuomenei tai išties atneštų labai daug naudos.

 
Parengė: Andrius Bogdelis
Kontaktai: el. p. andrius.bogdelis[at]gmail.com
 

{slider title=”Literatūra” open=”false”}

[1] J. Iles. Reciprocal inhibition during agonist and antagonist contraction. Experimental Brain Research, 62(1):212–214, 1986.

[2] T. Nichols and J. Steeves. Resetting of resultant stiffness in ankle flexor and extensor muscles in the decerebrate cat. Experimental Brain Research, 62(2):401–410, 1986.

[3] A. Schlumberger, W. Laube, S. Bruhn, B. Herbeck, M. Dahlinger, G. Fenkart, D. Schmidtbleicher, and F. Mayer. Muscle imbalances – fact or fiction? Isokinetics and Exercise Science, 14(1):3–11, 2006.

[4] Dictionary Apple Inc. Adaptation. Version 2.3.0 (239.1), 2005–2019.

[5] I. Mujika. The influence of training characteristics and tapering on the adaptation in highly trained individuals: a review. International journal of sports medicine, 19(07):439–446, 1998.

[6] Dictionary Apple Inc. Positive. Version 2.3.0 (239.1), 2005–2019.

[7] G. Wulf. Attentional focus and motor learning: a review of 15 years. International Review of sport and Exercise psychology, 6(1):77–104, 2013.

[8] A. Morin. Self-awareness part 1: Definition, measures, effects, functions, and antecedents. Social and personality psychology compass, 5(10):807–823, 2011.

[9] A. Morin. Self-awareness review part 1: Do you “self-reflect” or “self-ruminate”? Science & Conscious- ness Review, 1, 2002.

[10] S. Hameroff and R. Penrose. Consciousness in the universe: A review of the ‘orch or’theory. Physics of life reviews, 11(1):39–78, 2014.

[11] S. I. Di Domenico and R. M. Ryan. The emerging neuroscience of intrinsic motivation: a new frontier in self-determination research. Frontiers in Human Neuroscience, 11:145, 2017.

[12] M. Goudas, S. Biddle, and K. Fox. Perceived locus of causality, goal orientations, and perceived com- petence in school physical education classes. British Journal of Educational Psychology, 64(3):453–463, 1994.

[13] A. Chatterjee. Causality: Physics and philosophy. European Journal of Physics Education, 4(1):1–5, 2017.

[14] J. L. Fraser-Thomas, J. Cote, and J. Deakin. Youth sport programs: An avenue to foster positive youth development. Physical Education & Sport Pedagogy, 10(1):19–40, 2005.

[15] J. Makransky, C. K. Germer, and R. D. Siegel. Compassion in buddhist psychology. Wisdom and compassion in psychotherapy: Deepening mindfulness in clinical practice, pages 61–74, 2012.

[16] J. Borresen and M. I. Lambert. The quantification of training load, the training response and the effect on performance. Sports medicine, 39(9):779–795, 2009.

[17] M. Santtila, K. Pihlainen, J. Viskari, and H. Kyrolainen. Optimal physical training during military basic training period. The Journal of Strength & Conditioning Research, 29:S154–S157, 2015.

[18] R. J. Shephard. What is the optimal type of physical activity to enhance health? British Journal of Sports Medicine, 31(4):277–284, 1997.

[19] S. Schnyder and C. Handschin. Skeletal muscle as an endocrine organ: Pgc-1α, myokines and exercise. Bone, 80:115–125, 2015.

[20] <http://www.old.old.ltuswimming.com/plaukimas/plaukimo-naujienos/171-m-a-s-t-e-r/1954-fizinio-kruvio-ir-atsigavimo-balanso-valdymas-treniruojant-plaukikus.html#literatura >

[21] R. M. Enoka. Muscle strength and its development. Sports medicine, 6(3):146–168, 1988.

[22] A. M. Cools, V. Dewitte, F. Lanszweert, D. Notebaert, A. Roets, B. Soetens, B. Cagnie, and E. E. Witvrouw. Rehabilitation of scapular muscle balance: which exercises to prescribe? The American journal of sports medicine, 35(10):1744–1751, 2007.

[23] J.-P. Van Wingerden, A. Vleeming, and I. Ronchetti. Differences in standing and forward bending in women with chronic low back or pelvic girdle pain: indications for physical compensation strategies. Spine, 33(11):E334–E341, 2008.

[24] P. J. Whelan. Control of locomotion in the decerebrate cat. Progress in neurobiology, 49(5):481–515, 1996.

[25] W. O. Fenn and P. H. Garvey. The measurement of the elasticity and viscosity of skeletal muscle in normal and pathological cases; a study of socalled “muscle tonus”. Journal of Clinical Investigation, 13(3):383, 1934.

[26] K. Bø. Can pelvic floor muscle training prevent and treat pelvic organ prolapse? Acta obstetricia et gynecologica Scandinavica, 85(3):263–268, 2006.

[27] C.-H. Cheng, P.-J. Chen, Y.-W. Kuo, and J.-L. Wang. The compensation mechanism of cervical muscle dysfunction on spinal stability–an in vitro study using porcine model. Journal of the Chinese Institute of Engineers, 31(4):605–613, 2008.

[28] M. Savic and N. Sarabon. Is there a link between spine and hip mobility? Exercise and Quality of Life, 4(2):1–5, 2012.

[29] J. G. Travell, D. G. Simons; illustrated by B. D. Cummings. Myofascial Pain and Dysfunction: The Triger Point Manual the Lower Extremities. ISBN 13: 978-0-683-08366-8 (v. 1); ISBN 10: 0-683-08366-X (v. 1); ISBN 13: 978-0-683-08367-5 (v. 2); ISBN 10: 0-683-08367-8 (v. 2). Baltimore etc. : Williams & Wilkins, 1993.

[30] D. G. Simons, L. S. Simons; illustrations by B. D. Cummings, J. G. Travell. Myofascial Pain and Dysfunction: The Triger Point Manual Upper Half of Body. Second edition. Vol. 1. ISBN-13: 978-0-683-08363-7 (v. 1); ISBN-10: 0-683-08363-5 (v. 1). Lippincott Williams & Wilkins, 1999.

[31] D. B. Cherry. Review of physical therapy alternatives for reducing muscle contracture. Physical Therapy, 60(7):877–881, 1980.

[32] G. McCollum. Reciprocal inhibition, synergies, and movements. Journal of theoretical biology, 165(3):291– 311, 1993.

[33] T. W. Myers. Anatomy Trains. Number ISBN 978-0-7020-4654-4. Churchill Livingstone Elsevier, third edition edition, 2014.

[34] D. A. Neumann. Kinesiology of the Musculoskeletal System: Foundations for Physical Rehabilitation. Number ISBN 978-0-323-03989-5. Mosby Elsevier, second edition edition, 2010.

[35] D. Czaprowski, L. Stolinski, M.Tyrakowski, M.Kozinoga, and T. Kotwicki. Non-structural misalignments of body posture in the sagittal plane. Scoliosis and spinal disorders, 13(1):6, 2018.

[36] J. Massion. Movement, posture and equilibrium: interaction and coordination. Progress in neurobiology, 38(1):35–56, 1992.

[37] Z. Moazzami and A. R. Soltanian. Correct body posture in nurses: an application of motivational interviewing. Journal of Research and Health, 3(3):466–473, 2013.

[38] P. K. Yim-Chiplis and L. A. Talbot. Defining and measuring balance in adults. Biological research for nursing, 1(4):321–331, 2000.

[39] S. Nanas, M. Anastasiou-Nana, S. Dimopoulos, D. Sakellariou, G. Alexopoulos, S. Kapsimalakou, P. Pa- pazoglou, E. Tsolakis, O. Papazachou, C. Roussos, et al. Early heart rate recovery after exercise predicts mortality in patients with chronic heart failure. International journal of cardiology, 110(3):393–400, 2006.

[40] R. Belardinelli, D. Georgiou, G. Cianci, and A. Purcaro. Randomized, controlled trial of long-term moderate exercise training in chronic heart failure: effects on functional capacity, quality of life, and clinical outcome. Circulation, 99(9):1173–1182, 1999.

[41] C. M. Norris. Acupuncture: treatment of musculoskeletal conditions. Number ISBN 0 7506 5173 3. Butterworth-Heinemann, Linacre House, Jordan Hill, Oxford OX2 8DP 225 Wildwood Avenue, Woburn, MA 01801-2041, 2001.

[42] A. M. Prentice. Overeating: the health risks. Obesity research, 9(S11):234S–238S, 2001.

[43] K.-O. Fagerstr ̈om and K. G. G ̈otestam. Increase of muscle tonus after tobacco smoking. Addictive behaviors, 2(4):203–206, 1977.

[44] K. Abe. A patient developed painful muscle cramps due to overeating mangos. Case reports in neurological medicine, 2012, 2012.

[45] T.-M. Tsao, M.-J. Tsai, Y.-N. Wang, H.-L. Lin, C.-F. Wu, J.-S. Hwang, S.-H. Hsu, H. Chao, K.-J. Chuang, C.-C. Chou, et al. The health effects of a forest environment on subclinical cardiovascular disease and health-related quality of life. PLoS One, 9(7):e103231, 2014.

[46] M. Tomalak, E. Rossi, F. Ferrini, and P. A. Moro. Negative aspects and hazardous effects of forest environment on human health. In Forests, trees and human health, pages 77–124. Springer, 2011.

{/sliders}


Šią portalo LTUswimming.com informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško Lietuvos plaukimo federacijos sutikimo draudžiama. 

 

 

Taip pat skaitykite

Rėmėjai ir partneriai