Prof. David F.Ferradrd – FINA Sporto medicinos komiteto vicepirmininko straipsnis, publikuotas ,,Aquatics World Magazine” 2010/4 (psl. 54-55)
JAUNIEJI PLAUKIKAI NĖRA „MAŽIEJI SUAUGUSIEJI“
Sporto medicinoje vyrauja patarlė, kad „vaikas nėra paprasčiausiai mažas suaugusysis“. O ji – ypač susijusi su vandens sportu, kuriame treniravimasis vyksta ankstyvame amžiuje, kaulams, raumenims ir sąnariams dar visiškai nesubrendus. Jeigu jaunojo sportininko progresas vyksta per greitai, o treniruočių apkrovos labai didelės ir teisingai nekontroliuojamos, traumų rizika labai padidėja.
Skeleto sritys, kuriose dažniausiai įvyksta traumos, yra tos, kuriose sausgyslės jungiasi su minkštu nesubrendusiu kaulu, tai yra kremzlinėse augimo zonose (vadinamose ,,epifizine“ plokštele) tarp kaulo ilgosios vamzdiškos dalies ir ilgųjų kaulų galuose esančios galvutės (epifizės). Treneriai privalo atlikti svarbų vaidmenį numatydami ankstyvus traumos indikatorius ir gali anksti tam pastoti kelią sumažindami treniruočių krūvius, keisdami grybšnio techniką, švelnindami treniravimąsi su svarmenimis bei protingai planuodami sausumos pratimų programas. Persistengimas yra dažniausia traumos priežastis, dėl ko jaunasis plaukikas vėliau gali patirti peties, nugaros apačios ir kelių problemas. Sporto medikai yra pripažinę net tokius terminus „plaukiko petys“, „peteliške plaukiančio plaukiko nugara“, „brasu plaukiančio plaukiko kelis“. Nuo to dažnai kenčia ir vandensvydžio žaidėjai, dailiojo plaukimo atstovės, o pastaruoju metu ypač šuolininkai į vandenį.
Išmanant unikalius jaunųjų plaukikų augimo ypatumus, sumažinus perkrovos riziką, galima išvengti lėtinių varginančių traumų.
Vaikai turi labai unikalią raumenų ir skeleto sistemą. Spartus ilgųjų kaulų augimas įvyksta dėl aktyvaus naujo kaulo formavimosi augimo plotuose ir liaujasi, kuomet į vientisą kaulą suauga galvutės ir vamzdinės ilgųjų kaulų dalys. Tokių procesų trukmė gali skirtis, tačiau įprastai jie baigiasi vėlyvoje paauglystėje. Suaugusiojo skelete augimo zonos visiškai sukaulėja baigus augti, tai yra 13-25 gyvenimo metais (merginų anksčiau, vaikinų – vėliau).
Kiti priešbrendiminiai aktyvaus augimo plotai įtraukia ir „apofizes“, kuriuose sausgyslės sujungia raumenis su kaulu, bei sąnarių kremzles, kurios dengia ilgųjų kaulų galus. Jie sudaro sąnarius. Šiose aktyvaus kaulo augimo vietose atsirandančios traumos gali sutrikdyti normalų sąnario judėjimą ir tapti pastoviu negalavimu. Gydytojas turėtų nuolatos tirti jaunų plaukikų patiriamas augančių raumenų ir skeleto traumas.
Raumenų grupės dirba tandemiškai koordinuodamos sąnario judesį. Kol viena raumenų grupė ilgėja, oponentė, kitaip „antagonistas“, – trumpėja, kad atliktų kontroliuojamą, lygų judesį. Raumenų balansas yra ypač svarbus aplink pagrindinius sąnarius, o raumenų disbalansas gali paankstinti traumos atsiradimą. Augančių raumenų stiprinimas per palaipsniškus pasipriešinimo pratimus yra labai naudingas, jei patyręs treneris yra susipažinęs su sportininko augimu ir vystymusi.
Reguliari vaikystėje vykstančio fizinio aktyvumo nauda nusveria riziką. Besivystančiam skeletui reikalingi pratimai su svarmenimis, kad sukurtų darnia kaulų–raumenų „architektūrą“. Vis dėlto traumos potencialas turi visada būti apmąstytas, ypatingai dirbant su jaunais sportininkais. Svarbu atsiminti jog trauma atsiranda nuo stiprių išorinių jėgų, sukeliančių rimtų pakenkimų, arba nuo vidinių pasikartojančių įtampų, kurios baigiasi persistengimu. Nesubrendęs kaulas yra elastingas arba „plastiškas“, todėl jis labiau linksta nei lūžta. Terminas „žalio medžio“ lūžis yra naudojamas apibūdinti nevisišką vaiko kaulo lūžį.
Sausgyslės sujungia raumenį su kaulu, tuo tarpu raiščiai jungia kaulą su kaulu. Ir sausgyslės, ir raiščiai susideda iš jungiamojo audinio, kuris dėl per didelio fizinio krūvio gali patirti įvairius pasikartojančių pažeidos lygius sukeldamas sausgyslės uždegimą. Raumenys turi geresnę kraujotaką nei raiščiai ar sausgyslės, todėl jie gyja kur kas greičiau.
Tempimo sužalojimus dažnai patiria jaunieji sportininkai, kai pertempiami raiščiai, kurie riša kaulus ties sąnariais. Pas jaunuosius plaukikus raiščių patempimas dažnesnė trauma, nei plyšimas ar nutrūkimas. Patys jautriausi yra plotai kelio priekyje, prie kurio jungiasi stipri keturgalvio raumens sausgyslė, taip pat kulne, kur prisijungia Achilo sausgyslė.
Greitas atpažinimas ir traumos tiksli diagnozė reiškia jog daugeliui sportininkų reikia daugiau nei tik konservatyvaus gydymo ir poilsio. Paauglių persistengimas ir pasikartojantis stresas gali pasirodyti labai nežymus, tačiau jis turi potencialo tapti lėtiniu. Jauname amžiuje taikant tinkamą gydymą ir tolimesnę priežiūrą tokios traumos greitai gyja, todėl normalios veiklos sutrikdymas dažniausiai išlieka minimalus.
SPECIFINIAI PLAUKIMŲ TRAUMŲ PLOTAI
Dėl savo sandaros iš visų kūno sąnarių peties sąnarys yra pats mobiliausias, kadangi jis sugeba atlikti didžiausią judesių diapazoną: lenkimą ir tiesimą, atitraukimą ir pritraukimą, nugręžimą ir atgręžimą. Peties sąnarys yra ypatingas tuo, kad jį sudaro visai maža sąnario duobutė, į kurią įsistato didelį sferinį paviršių turinti žastikaulio galva. Būtent todėl šis sąnarys išsiskiria iš kitų tuo, jog jame galimi labai įvairūs didelės amplitudės judesiai. Šio sąnario stabilumą užtikrina gausi raiščių sistema bei raumenų sausgyslės. Patį sąnarį sutvirtinantys raiščiai yra silpni, dėl to suaugusiems dažniausiai išnyra būtent peties sąnarys. Sąnarį stabilizuoja aplink jį esantys raumenys po kuriais yra daug tepalinių maišelių. Jų funkcija – mažinti trintį sąnario judesių metu. Virš peties sąnario yra raktikaulio galas, po kuriuo glūdi minkšta, skysčio pilna pagalvėlė. Raumenys atlieka svarbų vaidmenį palaikydami petį, tačiau tuo pačiu jie pastoviai patiria įtampą plaukiant krauliu ir peteliške.
1. ,,Plaukiko petys“
Tai terminas, duotas būsenai, susijusiai su skausmu, atsirandančiu treniravimosi metu ir juntamu peties priekyje. Jis gali prasidėti erzinančia įtampa pratimų metu ir progresuoti į nepaliaujamą skausmą ilsintis. Jis pasireiškia vienu ar daugiau sausgyslių ar raumenų apie petį lėtiniu erzinimu, kuris kyla iš kartojamų plaukimo grybšnių, kurių, dalyvaujantis varžybose plaukikas, per metus atlieka apie du milijonus. Sąnarį supančiose struktūrose kyla uždegimas, sukeldamas petyje spaudimą.
Gydant ,,plaukiko petį“ pirmiausiai reikia nustatyti judesį, kuris sukelia skausmą, keisti treniravimąsi ir, kai kuriais atvejais, techniką. Plaukikai turėtų tęsti treniruotes plaukdami kojomis, minimalizuoti rankų judesius bei treniruotis sausumoje. Tam, kad išvengtume traumų, plaukimo technikos vertinimas gali įtraukti video analizės panaudojimą.
Vienas iš pagrindinių gydymo elementų yra „ledo masažas“ bei fizioterapinės procedūros – ultragarsas. Priešuždegiminiai vaistai gali sumažinti skausmą ir pagelbėti. Tokių vaistų vartojimas galimas tik esant akylai profesionaliai priežiūrai ir tik nustatyto skausmo malšinimui, o ne numanomiems simptomams naikinti.
Kuomet konservatyvūs gydymo būdai nebepadeda, reikia telktis į pagalbą ortopedines intervencijas – kortikosteroidų injekcijas. Esant kai kuriems lėtiniams atvejams, reikalinga chirurginė pagalba sumažinti ištinusių sausgyslių tempimą.
Tačiau pats geriausias metodas išvengti „plaukiko peties“ problemos yra pastebėti ankstyvus ženklus, padaryti reikalingus technikos pakeitimus, ilsėtis, konsultuotis su medikais ir stengtis vengti simptomų pablogėjimo.
2. Kelio sąnarys.
Kelio sąnarys yra antroji plaukikų patiriamų traumų sritis. Unikalūs spyrimo judesiai plaukiant brasu, sinchroniniame plaukime ir žaidžiant vandensvydį dažniausiai sukelia kelio skausmą, kuris atsiranda nuo dažno persistengimo.
Skirtingai nei petys, kelis yra lankstomasis sąnarys, atliekantis ribotą judesių diapazoną. Blauzdikaulis jungiasi su šlaunikauliu ir sudaro kelio sąnarį. Keturi stiprūs kelio raiščiai suteikia papildomą stabilumą, o juos šlaunies priekyje apdengia stiprūs keturgalviai raumenys, o užpakalinėje dalyje – pakinklinė sausgyslė. Taip pat kelio sąnario priekyje yra kelio girnelė, apsupta keturgalvio raumens sausgyslės. Keliui judant, ji slankioja šlaunikaulio priekyje ir suteikia labai svarbų biomechaninį ryšį kelio tiesime.
Specifiniai braso stiliaus spiriamieji judesiai laikomi labiausiai kelio traumas keliančiais judesiais. Pasikartojantis raiščio ar raumens pritvirtinimų tempimas į vidinę kelio pusę sukelia vietinį skausmą, kuris kai kuriais atvejais gali būti komplikuotas dėl vidinio kelio menisko pažeidimo.
Greitai kiekvienam plaukikui, jaučiančiam lėtinį kelio skausmą, taps aišku jog kelio skausmo „erzinimas“ nėra išeitis. Esminio spiriamojo judesio atpalaiduota forma yra tiesiog būtina, o plaukikas gali palaikyti formą kitokiais judesiais arba plaukti vien tik rankomis ar su plūduru. Dažniausiai tokiais atvejais padeda ,,ledo masažas“ ir fizioterapinis gydymas bei gydytojo paskirti antiseptiniai medikamentai, o chirurginės intervencijos yra labai retos, nebent esant išoriniams kremzlės pažeidimams.
3. Priešakinio kelio skausmas
Dar yra keletas jaunųjų plaukikų priešakinio kelio skausmo priežasčių, kurios neturėtų būti įtrauktos į diagnostinius procesus.
Tai yra problemos, susijusios su anomaliu skausmingu kelio girnelės judėjimu atliekant pasikartojančius spiriamuosius judesius. Plaukikai dažnai mini skausmą, atsirandantį jiems ilgai sėdint arba leidžiantis laipteliais ar pakopomis.
Šių problemų gydymas gali prasidėti nuo specifinių pratimų, koreguojančių keturgalvių raumenų stūmimą. Jeigu pagrindinė priežastis nėra paisoma, toks išorinis stiprinimas nedaug padeda. Simptominis pagerėjimas gali būti pasiektas nuo ledo masažo, fizioterapijos ir priešuždegiminių vaistų.
Kita paauglių kelio skausmo priežastis yra kelio girnelės raiščio atsiradimas šlaunies priekyje. Tai yra traukimo trauma, atsirandanti nesubrendusios sausgyslės susijungimo su kaulu taške.
4. Apatinė nugaros dalis.
Daugelis sporto šakų sukelia pasikartojančią įtampą nugaros apačioje, kuri gali sužaloti minkštuosius audinius ar net sukelti įtampos reakcijas, kurios gali tapti įtrūkimais, atsirandančiais nuo nuovargio. Judesiai, reikalaujantys pasikartojančių nugaros išlenkimų gali sukelti nugaros apačios problemas. Todįl labai svarbu, kad treneriai nuolat stebėtų jaunuosius plaukikus, kurių raumenys ir kaulai dar nėra pilnai subrendę.
,,Peteliške plaukiančio plaukiko nugara“
Plaukiant peteliške grybšniai gali sukelti nugaros apačios pertempimus. Šis daugelį kartų atliekamas judesys yra pabrėžiamas įkvėpiant ir pernešant rankas į pradinę judesio padėtį. Daugelis jaunųjų plaukikų plaukiančių peteliške skundžiasi lėtiniu nugaros skausmu, atsirandančiu dėl įvairių struktūrų (raumenų, raiščių, slankstelių ar stuburo diskų) pertempimo. Lėtinis paauglių sportininkų nugaros skausmas turi visada būti pilnai ištirtas, kad išvengtume rimtų augimo plotų pažeidimų. Fiziologai gali patvirtinti diagnozę ar įtarimus atlikę rentgenogramą ar net sudėtingesnes tomogramas.
Reabilitacija nuo plaukiko nugaros problemų reikalauja kur kas nuodugnesnio paties trenerio, kineziterapeuto ir fiziologo požiūrio. Laikysena, raumenų ir sausgyslių stiprinimas, liemens mobilumas ir strėnų stabilumas taip pat turi būti įvertinti. Stiprinimo ir stabilizacijos technikos yra labai naudingos. Kuomet įtariamas kaulo pažeidimas, nuodugni medicininė apžiūra yra būtina.
Vertė LKKA magistrantė Aušra Jurčiukonienė ir doc.dr. I.Zuozienė
