Europos čempionate. Asmeninio albumo / Alfredo Pliadžio nuotr.
27-erių uteniškę Ievą ZARANKAITĘ daugelis yra pripratę matyti disko metimo sektoriuje, tačiau galbūt ne visi pamena, kad sportinę karjerą lengvaatletė pradėjo ne kur kitur, o būtent plaukimo baseine.
Nuo savo paskutinio 2013 m. gruodį Anykščiuose vykusio Lietuvos plaukimo čempionato, kuriame ji iškovojo visų spalvų medalius, jau spėjo praeiti beveik devyneri metai, o šiandien 2019 m. Neapolio Universiados prizininkės išmestas diskas šalyje nuskrieja toliausiai.
Po šią vasarą vykusių pasaulio ir Europos čempionatų ruduo lengvaatlečiams – labiau poilsio metas, bet Ieva ne tik pati palaiko sportinę formą, bet ir ragina kitus gyventi aktyviai. O kaip kitaip, juk sportas ją lydi nuo mažų dienų.
– Plaukikai pamažu pradeda trumpo vandens sezoną. Šį mėnesį laukia FINA pasaulio plaukimo taurės varžybos, gruodį vyks pasaulio čempionatas, o kuo dabar gyvena lengvaatlečiai?
– Pas mus dabar yra vadinamasis off-season – kol kas dauguma atostogaujame ir spalio, lapkričio mėnesį jau pradėsime savo pasiruošimą ateinančiam kitų metų sezonui.
– Turbūt ir treniruočių krūviai dabar kur kas mažesni?
– Tikrai taip. Dabar lengvi krosiukai, mankštos, visi stiprinamieji pratimai toms visoms problemoms, kurių prisikrauna per sezoną. Toks lengvas laikotarpis, beveik kaip atostogos.
– Socialiniuose tinkluose mėgstate ne tik dalintis akimirkomis iš savo gyvenimo, bet ir kviesti kitus aktyviai sportuoti. Sukūrėte ir specialų šimto dienų Ievos Zarankaitės iššūkį – #IZchallenge – kaip kilo ši idėja?
– Šį iššūkį rengiu jau antrą kartą, pirmą kartą jį įvykdžiau per pirmąjį karantiną, 2020-ais metais. Na, ir šiais metais sugalvojau, kad artėjant Kalėdoms, kai dabar mums toks lengvesnis laikotarpis, reikia pajudėti. Žiemą būna sunku, šalta, visi užsisėdėję darbuose, mokyklose, tad visus pakviečiau sudalyvauti šimto dienų iššūkyje iki Kalėdų. Prisijungti prie iššūkio gali visi norintys, svarbiausia yra įvykdyti visus 100 pratimų. Kalėdų dieną skelbsiu laimėtojus, kurie per šimtą dienų įvykdys visus šimtą pratimų. Ta idėja taip ir kilo, kad visi sportuotume ir judėtume kiekvieną dieną. Dešimties ar penkiolikos minučių mankšta yra vis tiek geriau negu jokios mankštos.
Su seserimi Egle ir mama bei trenere Vita Baltijos šalių čempionate. Asmeninio albumo / Alfredo Pliadžio nuotr.
– Jūsų visa šeima taip pat labai sportiška – mama trenerė, sportavo ir tėtis, ir seserys. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad sportas nuo pat vaikystės buvo šalia?
– Tikrai taip, esame sportiška šeima. Nuo mažens eidavome į stadionus, į sporto sales, judėdavome, aktyviai leisdavome laiką: dviračiai, riedučiai, bėgimas, visokios išvykos… Esame tikra sportininkų šeima, mėgstame judėti, mėgstame aktyvų laisvalaikį. Kokie tėvai, tokie ir vaikai. Galiu pasakyti, kad viskas ateina iš tėvų. Labai džiaugiuosi, kad mus nuo mažens aktyviai augino, leido į sporto būrelius. Plaukimas buvo mano pirmoji meilė. Kaip ir daugumą vaikų, mane vedė į baseiną, kad išmokčiau plaukti. Įgūdžiai gerėjo, rezultatai kilo. Man patiko plaukti ir sesės plaukikės buvo. Dabar mes su mažąja (na, nebelabai jau ir mažoji) abi mėtome diską.
– O kaip greitai tos plaukimo pamokos baseine peraugo į rimtas treniruotes?
– Pirmą kartą į baseiną mane nuvedė gal šešerių. Tada man buvo labai baisu, sugrįžau gal tik po metų. Išmokau saugiai būti vandenyje, neskęsti, plaukti, nerti po vandeniu. Viskas prasidėjo žaidybine forma – nardymai, daiktų iš dugno traukimas, po to – plaukimo pratimai su lentele. Taip palengva įsivažiavom ir su kiekvienais metais treniruotės tapo vis rimtesnės, vis daugiau tų kilometrų. Žmonėms sakydavau, kad mes prakaituojame po vandeniu. Jie nesuprasdavo, kaip taip galima prakaituoti. Na, bet plaukikai žino, plaukikai supras (juokiasi). Mano pirmoji trenerė buvo Aurelija Kiršaitė. Ji išmokė mane visų plaukimo pagrindų, o trenerė Jurgita Jurkėnienė jau mane atvedė iki visų medalių ir pasiekimų. Esu joms labai dėkinga.
Plaukimo varžybose. Asmeninio albumo nuotr.
– Kokia plaukimo rungtis buvo jūsų mėgstamiausia?
– Nežinau, kiek mėgstamiausia, bet plaukimas peteliške buvo mano rungtis. Būdavo dienų, kai labai patikdavo, ypač 50 metrų distancija (juokiasi), ir būdavo dienų, kai labai nepatikdavo, kai reikdavo plaukti po 200 metrų. Man tiesiog geriausiai sekėsi plaukti peteliške. Aš daugiausiai medalių esu pelniusi būtent šioje rungtyje. Labai patikdavo plaukimas nugara, bet pradėjau gal kiek per vėlai ir daugiau dėmesio neskyriau tai rungčiai. Iš esmės mėgau visus stilius, kompleksinis plaukimas labai patikdavo, bet aš niekad nemokėjau plaukti krūtine. Man tai būdavo peilis (juokiasi).
Plaukimo varžybose. Asmeninio albumo nuotr.
– Per savo plaukikės karjerą pelnėte tikrai nemažai medalių, ne kartą esate tapusi ir Lietuvos plaukimo čempione. Ar nekilo minčių vėl sugrįžti plaukti? Jei ne į varžybas, tai tiesiog dėl savęs?
– Plaukimas, kaip ir minėjau, buvo mano pirmoji meilė. Aš ir dabar turiu ir akinukus, ir visus plaukimo reikmenis, nueiname į Utenos baseiną, bet vandeny negaliu tiesiog lengvai plaukti. Per tiek metų jau yra atidirbtas judesys. Dabar nueinu, prasiplaukiu ir kilometrą, ir du. Prieš porą metų dar netgi galvojau, kaip smagu gal būtų ir sudalyvauti kokiose nors varžybose, tiesiog pasižiūrėti, kaip sektųsi. Nuplaukti kokius 50 metrų peteliške, taigi kas čia tokio (juokiasi). Plaukimas visada liko su manimi, jis visada ir liks. Ta karjera, aišku, galėjo būti ir ilgesnė, bet kadangi aš sportavau dvi sporto šakas, man buvo labai sunku jas suderinti. Rudenį ir žiemą plaukdavau, o pavasarį ir vasarą jau eidavau į stadioną mėtyti disko. Būna dienų, kai pagalvoju, kas būtų buvę, jeigu būčiau plaukusi visą laiką arba tik mėčiusi diską. Turbūt ir rezultatai būtų buvę geresni arba viename sporte, arba kitame, bet labai džiaugiuosi savo pasiekimais plaukimo baseine. Esu įvykdžiusi Lietuvos plaukimo meistro normatyvą – tai man didelis pasiekimas, daug medalių, daug taurių – visos sudėtos lentynose, smagu prisiminti, labai (šypsosi).
– Gal vis dar sekate ir mūsų plaukikų tarptautinius startus?
– Oi, tikrai per televizorių stebiu visus rodomus čempionatus, visus labai palaikau. Pasižiūriu ir rezultatus, mačiau, Europos čempionato plaukimo peteliške rungtyse nebuvo plaukikių iš Lietuvos, nes dar neturime besivaržančių tame lygyje, bet gal jau greitu metu atsiras. Stebiu varžybas, seku, man labai įdomu ir patinka.
Plaukimo varžybose su Rūta Meilutyte. Asmeninio albumo nuotr.
– Ką plaukimas davė jums, kaip sportininkei, kaip asmenybei? Galbūt tam tikri įgūdžiai praverčia ir dabartinėje jūsų veikloje?
– Tie įgūdžiai ateina, manau, su kiekviena sporto šaka: disciplina, atsakingumas, rutina, darbas, tikslo užsibrėžimas, laiko valdymas… Galėčiau vardinti ir vardinti. Būdavo, eini po pamokų ir jau nebenori į tą treniruotę, jėgų nėra, bet vis tiek turi eiti, nes žinai, kad nori rezultatų. Tokia atsakomybė prieš save, darbo etika… Daug ko mane išmokė plaukimas ir tą naudoju iki šios dienos. Paprastas važiavimas į varžybas – viską išmokau plaukime, nes tai buvo pirmasis mano sportas, mano pirmosios varžybos, pirmieji medaliai, visi pirmi kartai. Labai verta, tą kartoju ir jaunimui, kad pati pradžia nuo plaukimo yra tobula (šypsosi).
– Esate labai universali sportininkė – jūsų iškovotų apdovanojimų kraityje – disko metimo, rutulio stūmimo, plaukimo medaliai, neseniai tapote ir šalies armliftingo čempione. Ar dar yra sporto šaka, kurią taip pat norėtumėte išbandyti?
– Vaikystėje, kur tik mane pakviesdavo, ten ir dalyvaudavau – nuo pačių aktyviausių sporto šakų iki smiginio. Reikėdavo bėgti už komandą – bėgdavau krosus, reikėdavo šokti į tolį – šokdavau, reikėdavo dviračiais važiuoti – važiuodavau dviračiais, o dar krepšinis, futbolas… Tikrai esu aktyvi, myliu sportą, mėgstu aktyvų laisvalaikį. Šiemet pakvietė į armliftingo čempionatą. Su sese abi pagalvojome: „dalyvaujam, o ką mes prarasim?“. Pabandyti buvo iš tikrųjų smagu, nauja sporto šaka, visai neblogai gavosi. Tai vis tiek duoda ir džiaugsmo, ir motyvacijos tobulėti toliau. Savaitgalį vyksiu į Kauną, ten bus smūginio čempionatas. Su drauge mėgstame pažaisti, tad nusprendėme irgi nuvažiuoti. Kur mane pakviečia, aš visur drąsiai dalyvauju ir mėgaujuosi.
Plaukimo varžybose. Asmeninio albumo nuotr.
– Viename interviu esate minėjusi, kad Lietuvos čempionatuose dažnai trūksta didesnės konkurencijos. Kaip manote, kas galėtų paskatinti moteris aktyviau įsitraukti į sportą?
– Manau, kad vis dar yra gajus iš senų laikų atėjęs mitas, kad sportininkais gali būti tiktai vyrai. Tikrai nepadeda ir tie pasakymai, kad: „čia vyriška sporto šaka“. Moterims reikia tiesiog atrasti tai, kas joms patinka ir nuosekliai siekti užsibrėžtų savo pačių tikslų – užsibrėžti, kad aš noriu sustiprėti arba noriu išmokti plaukti ir pan. Viskas slypi žmogaus viduje. Daug merginų sportuoja, aišku, norisi jų daugiau, bet negali sakyti, kad jų nėra daug.
– Turbūt didžiausias karjeros taškas sportininkams – olimpinės žaidynės. Ar labai nusiminėte, kai nepavyko patekti į Tokijo žaidynes?
– Iš tikrųjų nusiminiau, tas sezonas tikrai buvo sudėtingas, vis apie jį pagalvoju. Svarstau, ką blogai padariau, gal kažko nepadariau iki galo. Buvo sunku psichologiškai, nes vis tiek norėjosi normatyvus įvykdyti, reitingo taškus susirinkti ir va tas spaudimas papildomas tikrai nepadėjo. Nuliūdau, kai nepakliuvau. Pateko 32 dalyvės, tai džiaugiausi, kad nebuvau 33-ia, nes tada būtų buvę dar skaudžiau. Aš buvau 35-a, vadinasi, dar nebuvo laikas. Šiais metais pakliuvau į pasaulio čempionatą jau 27-u numeriu, tai davė labai daug motyvacijos. Kitais metais vėl bus pasaulio čempionatas, reikės vėl rinktis reitingo taškus, stengtis įvykdyti normatyvą, tai ta motyvacija visada yra. Svajonė visą laiką lieka ta pati – olimpinės žaidynės. Tikiuosi, viskas bus gerai, pasiruošimas vyksta. Tas pasiruošimas, kaip aš sakau, jau vyksta dvidešimt metų (juokiasi). Per metus, per du pasiekti kažkokių gerų rezultatų yra tikrai labai sudėtinga.
– O gal čempionais gimstama?
– Būna, kad gimsta, bet būna tie, kurie užsidirba. Tu gali būti didelis talentas, bet jeigu neįdėsi to darbo, tai nieko ir nebus. Ir vėl grįžtame prie pasiruošimo, nuoseklių treniruočių, atsistatymo, gero miego, mitybos… Viskas iš to ir susideda (šypsosi).
– Ar po Andriaus Gudžiaus ir Mykolo Aleknos pasiekimų pastebite didesnį lietuvių susidomėjimą disko metimu? Gal daugiau tautiečių atranda šią sporto šaką?
– Manau, tikrai taip. Tie pasiekimai tikrai skatina jaunimą atkreipti dėmesį į šią sporto šaką. Jinai, aišku, nėra tokia populiari kaip krepšinis ar plaukimas. Išmokęs plaukti, mokėsi visam gyvenimui. Krepšinis – labiau žaidybinis sportas, su draugais gali susitikti. Na, o lengvoji atletika, disko metimas yra individualus sportas, dirbama su savo kūnu ir protu. Čia reikia labai stiprios valios. Turi užsibrėžti, kad nori tobulėti, būti stipresnis, greitesnis, toliau mesti. Tikrai, manau, šiais metais atsirado daugiau jaunimo, besirenkančio šią sporto šaką. Vien Utenoje, tarp kitko, į mūsų grupę atėjo daugiau merginų. Žiūrėsim, ruošimės, stengsimės ir sieksime aukštesnių rezultatų.
Su mama pasaulio čempionate. Asmeninio albumo nuotr.
– O ar aktyvūs vaikai yra Utenoje?
– Manau, tėvai turėtų labiau paskatinti vaikus sportuoti, nes aktyvumas yra pats svarbiausias dalykas. Esu mačiusi tokių, kurie ir paprasto pritūpimo nepadaro. Nežinau, kodėl taip yra. Ar čia fizinio lavinimo stoka, ar apsileidimas kūno kultūros pamokose, ar tiesiog tingėjimas. Yra to jaunimo, tikrai yra jo daug, bet jie nori sportuoti savo laiku. Į reguliarias treniruotes jiems eiti sunku, nes tada atsiranda rutina, reikia siekti tikslų, reikia juos užsibrėžti, nuosekliai dirbti. Viskas akimirksniu neateina, tai iš tikrųjų labai ilgas procesas.
– Kaip geriausiai pailsite po intensyvių treniruočių ar varžybų?
– Mano geriausias poilsis yra skanus maistas ir geras miegas (juokiasi). Kartais būna dienų, kai tiesiog reikia visą dieną praleisti lovoje, kad išsigulėtum, išsiilsėtum, nes organizmas to prašo. Per tiek metų jau pažįstu savo kūną, aš žinau, kada ko reikia. Jeigu norisi kažko skanaus, aš tikrai tą suvalgysiu, jeigu reikia pailsėti kokią dieną, aš tikrai pailsėsiu. Tiesiog reikia įsiklausyti į organizmą. Mėgstu kažką mokytis naujo, dabar mokausi groti pianinu. Tarp kitko, vaikystėje grojau, bet paskui apsileidau ir dabar vėl noriu išmokti. Skaitau knygas, žiūriu filmus, kartais tiesiog klausausi muzikos. Su draugais vasarą mėgstame važiuoti į mišką su palapinėmis, tiesiog va toks atsijungimas, aplinkos ir veiklos pakeitimas.
– Ieva, o kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis? Gal į ką nors lygiuojatės?
– Prieš kiekvieną sezoną mėgstu užsirašyti kito sezono tikslus. Man autoritetas yra tas lapelis, kurį ir dabar matau priešais save, su 2023 metų sezono tikslais. Va tas lapelis mane ir motyvuoja. Toks, kaip aš mėgstu vadinti, proto programavimas. Tai yra labai svarbu. Aš jau ruošiu savo galvą kitam sezonui ir tie rezultatai, jie tiesiog užsifiksuoja. Nuosekliu darbu juos yra daug lengviau pasiekti, kai tu jau žinai, ko tu sieki. Pasižiūriu į tą lapelį ir žinau, kokie rezultatai turi būt kitą sezoną, kokios vietos turi būti užimtos svarbiausiuose čempionatuose, ir tai mane motyvuoja. Žinoma, kitų sportininkų pasiekimai irgi labai įkvepia, kai pamatai mūsiškius, lipančius ant apdovanojimų pakylos, kai išgirsti skambant Lietuvos himną. Labai malonus jausmas, džiaugiesi už kitus, bet taip pat jau mintyse galvoji, kaip būtų smagu, kad ateityje ten stovėtum tu, girdėtum tą himną ir visus matytum aplinkui. Va tai gal labiausiai motyvuoja.
– Dėkoju už pokalbį.
