Z.Polinauskas. Kauno plaukimo federacijos nuotr.
96-erių Zygmas Polinauskas puikiai pažįstamas Lietuvos plaukimo veteranų bendruomenėje. Praėjusių metų pabaigoje vykusiame Atvirame Lietuvos veteranų plaukimo čempionate, kuriame dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos plaukikai, jis buvo pripažintas geriausiu čempionato plaukiku. Šiame čempionate Zygmas plaukė net šešis nuotolius – 50 m l. stiliumi, 100 m l. stiliumi, 50 m nugara, 100 m nugara, 50 m krūtine ir 100 m krūtine. Vilniaus „Poseidonui“ atstovaujantis plaukimo veteranas – įkvėpimas ir pavyzdys ne vienam šalies sportininkui.
Portalas old.old.ltuswimming.com susitiko pasikalbėti su Zygmu apie jo gyvenimą, kasdienybę ir, galbūt, atskleisti neišsenkančios geros nuotaikos, energijos, sveikatos bei vidinės motyvacijos paslaptį. Šiandien kiekvieno žmogaus gebėjimas nepasiduoti, tikėti ir kovoti iki galo, svarbus kaip niekada. Šiandien stiprūs esame tiek, kiek stipri kiekvieno iš mūsų dvasia ir kiek sugebame būti vieni dėl kitų.
– Zygmai, kada pradėjote plaukti?
– Vaikystėje. Gyvenome Kėdainių rajone prie Dotnuvėlės upės, vaikai skaitydavom knygas apie indėnus. Žinote? – Vinetu, Sidabrinio ežero turtai! Žaisdavome upėje, plaukiodavom. Anksti išmokau plaukti, mėgau vandenį, bet plaukimo nesitreniravau ir varžybose nedalyvaudavau.
Reguliariai plaukti baseine pradėjau išėjęs į pensiją, jau būdamas 50-ties.
– Skamba neįtikėtinai, kad tokiame amžiuje ėmėtės naujos sportinės veiklos ir pasiekėte puikių rezultatų. Kas paskatino rinktis plaukimą? Gal jaunystėje praktikavote kokią kitą sporto šaką? O galbūt Jūsų karjera buvo susijusi su sportu?
– Aeroklube dirbau lakūnu instruktoriumi, turiu nusipelniusio trenerio laipsnį. Taip pat dalyvaudavau akrobatinio skraidymo ir sklandymo varžybose, esu šių sporto šakų sporto meistras. Būdamas jaunas pasiekiau ir du nusileidimo tikslumo parašiutu rekordus: šuolis iš 800 metrų ir kombinuotas šuolis iš 1500 metrų (20 sek. laisvas kritimas ir 1 km nusileidimas parašiutu).
Jaunas išėjau į pensiją (juokiasi), dar turėjau daug jėgų ir energijos. Kai 1980 m. atidarė Lazdynų baseiną įsidarbinau gelbėtoju. Per pietų pertrauką su baseino direktoriumi plaukdavome. Iš pradžių būdavo nuplaukiu 2 km ir baigiasi pertraukos laikas. Vėliau, kai pasitreniravau, nuplaukdavau 4 km. Žinote, aš labiau stajeris, iki 1 km man sunku, reikia priversti save, o po to lengva pasidaro. Ir dabar vis dar taip.
Z.Polinauskas ir E.Vaitkaitis. klubastakas.lt nuotr.
Vėliau tame pačiame Lazdynų baseine (mokymo plaukti baseinėlyje) dirbau plaukimo instruktoriumi. Būdavo atveda tėvai vaikus, išrikiuoji, pasižiūri – niekas nemoka plaukti. Pasitaikydavo, kad jau po pirmos treniruotės išmokdavo, paplaukdavo. Tokius iš karto vesdavau pas plaukimo trenerius į didįjį baseiną. Buvo perspektyvių vaikų, Lina Kačiušytė treniruodavosi. Buvo ir kitų, bet mažai kas pasilikdavo sporte. Žinote, tėvai neleisdavo, nenorėdavo, sakydavo, kad mokslai svarbiau arba tiesiog per sunku. Nieko sporte negali būti kai nėra tėvų palaikymo, o sportininką auginti nėra lengva.
– Kada pirmą kartą sudalyvavote plaukimo varžybose ir kaip Jums sekėsi?
– Mane vis kalbindavo sudalyvauti varžybose. Sakydavau: „Nu kam man pensininkui tos varžybos?“, bet galiausiai 2008 m. sutikau. Tada buvo 3 startai – 3 aukso medaliai. Tiesa, mano amžiaus plaukikų buvo nedaug.
Dabar per varžybas būna 5–6 startai ir visi aukso medaliai. Dar prieš kelis metus turėdavau varžovų, o dabar jau nei Lietuvoj, nei Latvijoj, nei Estijoj mano amžiaus grupės (95+ – aut. pastaba) nebėra plaukikų. Bet aš visada žiūrėdavau į penkeriais metais jaunesnius, mano tikslas visada buvo, kad nebūčiau paskutinis lyginant su jaunesnių amžiaus grupe. Sakau sau: „Kai tris kartus būsiu paskutinis, tada jau nebeplauksiu varžybose.“ Kol kas vis plaukiu (juokiasi).
– Koks didžiausias Jūsų, kaip plaukiko, laimėjimas?
– Esu daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių veteranų amžiaus grupės čempionas. Prieš trejus metus dar prieš karantiną dalyvavau varžybose, kuriose susirinko veteranai iš 16 šalių (Europos ir Azijos), šiose varžybose taip pat tapau čempionu.
Norėčiau varžybose plaukti 800 m (laisvu stiliumi). Treniruojuosi, užsirašau, bet vis atidedu. Anksti būna tas plaukimas, o man patinka pamiegoti. Čia į mamytę atsigimiau, ji mėgdavo ilgiau pamiegoti. Tėtis keldavosi anksti, apie 4 val. ryto, o ji, jei tik galėdavo, pamiegodavo. Ir aš galiu atsikelti jeigu reikia, bet labiau patinka ilgai pamiegoti.
– Papasakokite apie savo dienos režimą, mitybą, treniruočių grafiką, pasiruošimą varžyboms.
– (Juokiasi) Man viskas patinka taip, kaip specialistai sako, kad yra negerai. Miegoti einu vėlai, apie 1 val., kartais ir 2 val. Prieš miegą skaitau, dabar iš naujo skaitau Žemaitės raštus, neseniai dar kartą perskaičiau „Vėjo nublokšti“, mėgstu geras knygas, tikras gyvenimo istorijas. Būna skaitau ir prieš miegą užsinoriu lašinukų su duona – suvalgau. Jeigu noriu ir suvalgau.
Keliuosi vėlai, kartais iki 10 val. pamiegu. Jeigu nenoriu ir nevalgau pusryčių iki 13 val. Dabar jau įpratau, žmona pripratino, kad reikia avižinę košę rytais valgyti. Suvalgau. Bet pusryčiams labiau mėgstu juodą duoną su sviestu, varškės sūriu ir žalia arbata.
Ką specialistai rekomenduoja, kokias daržoves labiausiai reikia valgyti – aš jų nemėgstu. Ir nevalgau.
Į treniruotes einu 5–6 kartus per savaitę. Einu apie 15–16 val. Būna ramiai žiūriu kokį filmą, geriu kavutę su ledais, labai mėgstu kavutę su ledais, ir taip aptingstu, nenoriu niekur važiuoti, bet žinau, kad negaliu apsileisti. Turiu tikslą plaukti iki 100 metų. Kol galiu, tol plaukiu, o galiu kol neapsileidžiu. Vieną, kitą, trečią kartą apsileisiu ir nebegalėsiu. Prisiverčiu, nueinu į treniruotę ir tada labai patenkintas. Plaukiu 2–3 kartus per savaitę, per treniruotę nuplaukiu apie 1–1,5 km. Kitas dienas einu į salę kur treniruokliai. Visą ratą apeinu, visus pratimus padarau. Svarbiausia neapsileisti – tik apsileisiu ir iš karto nebegalėsiu, nebeturėsiu jėgų.
A.Juodeška ir Z.Polinauskas. Kauno plaukimo federacijos nuotr.
Man treneriai, žmonės sako: „Zygmai, tu negali neplaukti, negali mesti. Tu mums pavyzdys ir įkvėpimas“. Nieko ypatingo nedarau, kad būčiau pavyzdys, bet jei kam nors padedu neapsileisti ir pradėti nors kiek pasportuoti, pajudėti, nors pasivaikščioti išeiti – tada labai džiaugiuosi.
Pasakysiu Jums – svarbiausia nepadauginti nei darbo, nei poilsio ir gyventi taip, kad būtum kitiems naudingas, kad kiti tave geruoju prisimintų, turėtų už ką padėkoti. Ir pats visada dėkoju, dažnai prisimenu kas man ką gero gyvenime padarė. Tėveliams esu be galo dėkingas, pedagogams, mokytojams. Labai svarbu suprasti ir jausti dėkingumą pedagogams, be jų žmogus neužauga. Prisimenu ir darbe būdavo gerų žmonių, daug pagalbos, patarimų sulaukdavau. Vis prisimenu tuos žmones, mintyse padėkoju kas man gero gyvenime atsitiko. Ir pats stengiuosi gyventi taip, kad mane žmonės atsimintų ir turėtų man už ką būti dėkingi. Žmogus turi gyventi, kad būtų kitiems naudingas tada bus gera ir psichinė ir fizinė sveikata. O visa kita kaip Dievulis duos.
– Tikite Dievą? Gal turite amuletų ar ritualų, kurie padeda prieš startus?
– Neturiu jokių ritualų, ateinu į varžybas ir plaukiu. O Dievu tikiu. Tikiu, kad yra Dievas pasaulio galybė, mūsų kūrėjas, neapribota sąmonės jėga, kurios mūsų žmogiški jausmai nesupranta.
– Zygmai, jaunystėje skraidėte, dalyvaudavote varžybose, sakykite, ar netrūksta dangaus aukštybių?
– Išėjęs į pensiją 20 metų visai neskraidžiau. Nei karto. Kartą nuvažiavau į aerodromą, draugas lakūnas sako: „Sėsk, skrisk!”. Nežinojo, kad aš tiek laiko neskraidęs. Pagal taisykles, jei lakūnas metus neskraidęs, privalomas testinis (bandomasis) skrydis su kitu lakūnu. Tąkart atsisėdau, apsižiūrėjau, prisiminiau valdymą ir pakilau. O grožis..! Buvau pamiršęs kokia graži žemė iš aukštai, Nemuno kilpa, Prienai… Sukrėstas buvau. Vėl pradėjau skraidyti. Mano lakūno charakteristikoje įrašyta, kad pertraukos neturi įtakos.
Vis dar skraidau 2–3 kartus per metus. Dalyvauju akrobatinio skraidymo ir sklandymo veteranų varžybose. Prieš karantiną 2020 m. dalyvavau akrobatinio skraidymo (po karantino tokios nebuvo organizuotos – aut. pastaba), o pernai sklandymo varžybose. Ten kitokios taisyklės – 35+ metai skaitosi veteranas, lakūnų neskirsto pagal metus kaip plaukikų, visi varžosi kartu. Čia taip pat sakau sau, kad dalyvausiu kol nebūsiu paskutinis. Pernai buvau per vidurį.
– Sakykite, kaip žmona vertina Jūsų sportą, ar atvyksta į varžybas palaikyti, o gal ji pati sportininkė?
– Mano žmona Rima buvusi akrobatinio skraidymo sporto meistrė. Dabar nesportuoja, o mane palaiko ir prižiūri labai. Kartais per varžybas atvažiuoja į baseiną palaikyti ir pasižiūrėti.
Kartu su manimi varžybose dalyvauja 71 metų sūnus Edvinas, jis taip pat atstovauja Vilniaus „Poseidono“ klubui.
– Zygmai, kad jau esate įkvėpimas ir pavyzdys jauniesiems plaukikams, gal galėtumėte jiems kažką palinkėti?
– Kad nežinau. Svarbiausia neapsileisti, netingėti – rezultatų greitai nebūna. Jauni žmonės nori visko greitai, o jei negauna – meta. Reikia būti dėkingiems treneriams, tėvams, draugauti, sutarti su treniruočių komanda. Jeigu yra noras, tikėjimas ir darbas – rezultatai bus. Negalima jaunam ir persidirbt tiek, kad nebegalėtų į sportą net pažiūrėti. Kartais būna jauni sportininkai, o vėliau net negali pagalvoti – vadinasi per daug to sporto buvo. Žinote, kaip ledai – labai skanu, bet jei persivalgysi visą gyvenimą nebenorėsi.
