R. A. Kalyčio asmeninio albumo nuotr.
Jonas Algimantas Juozaitis gimė 1933 metų birželio 28 dieną, Baisogaloje, valsčiaus mieste, tuometinėje Kėdainių apskrityje.
Pakrikštytas Baisogalos Šv. Trejybės bažnyčioje. Krikštatėviai Juozas Valiušaitis ir Viktorija Praninskienė įvykdė močiutės Monikos Juozaitienės prašymą, pridurdami naujagimiui ne tėvų Jono ir Rožės Juozaičių numatytą Algirdo, bet pirmojo lietuviško romano „Algimantas“ vardą.
Tuo metu Baisogala puikavosi 1928 metais pastatytu Nepriklausomybės paminklu, o garsėjo klasicizmo architektūros šedevru — Komaro dvaru, kuriame buvo įtaisyti visi XX amžiaus civilizacijos patogumai. Baisogala turėjo ir savą geležinkelio stotį, iš kurios buvo galima nusigauti į visas Europos sostines. Baltakaklė Šv. Trejybės bažnyčia, kurią 1882 metais pastatė Vladas Komaras, savo bokšto elegancija konkuravo su gražuole dvigalve Šeduvos bažnyčia.
Visi Baisogalos vaikai žinojo, kad jų miesto vardas ne iš kelmo spirtas, o istorijomis apaugęs. Viena jų bylojo, kad apylinkėse būta rimtų plėšikų, kurie pirkliams vis „sutaisydavo baisų galą“; kita legenda liudijo, kad karų su švedais metu Baisogaloje priešas „baisų galą gavo”.
Jono Algimanto tėvai priklausė Baisogalos elitui: tėvas Jonas buvo valsčiaus sekretorius, motina Rožė — lituanistė, poetė, pirmoji 1927 metais įkurtos pradinės mokyklos vedėja.
Šeimai teko kelis kartus keltis į kaimyninius valsčius. Beaugdamas Jonas Algimantas pamatė ir Krakes, ir Grinkiškį. Bet neilgai truko laiminga vaikystė — 1940 metais užgriuvo sovietinė okupacija. Raudonąją armiją mažasis Jonas Algimantas su sese Honorata Aušra pamatė ant Šušvės tilto, Grinkiškyje.
Jonas Algimantas pradėjo mokytis išsyk antrame skyriuje, nes Kėdainių švietimo inspektorius leido peršokti pirmąjį skyrių: žinių patikrinimo metu paaiškėjo, kad Rožės Juozaitienės sūnus taip pat gerai pasirengęs antriems metams, kaip ir jo metais vyresnė sesuo Honorata Aušra.
Karo metu — Panevėžys, Naujamiestis, po karo vėl Baisogala. Antrosios okupacijos nelaukdamas tėvas Jonas pasitraukė į Vakarus. Nacionalizuotame Komaro dvare buvo įkurta gimnazija, kurią 1950 metais baigia abu Juozaičių vaikai.
Abiturientas Jonas Algimantas buvo pasiruošęs tapti statybų inžinieriumi, padavė dokumentus į Kauno politechnikos institutą (KPI). Rektorius Kazimieras Baršauskas buvo to meto paguoda daugeliui iš tremties grįžusių, iš miško išėjusių lietuvių, bet ir jis galėjo ne viską. KPI priėmimo komisija gavo Baisogalos komjaunuolių charakteristiką, kurioje buvo parašyta: „tėvas dingęs be žinios“. Analogiška charakteristika buvo išsiųsta ir į Vilniaus valstybinį Pedagoginį institutą (VPI), į kurį stojo pirmūnė sesuo Honorata Aušra. Verdiktas to meto sąlygomis buvo ideologiškai žiaurus, užkertantis kelią į aukštąjį mokslą. Laimė, į pagalbą atskubėjo LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė, nepartinė Baisogalos gimnazijos direktorė, šeimos draugė Adelė Gergelytė. Ji perrašė biografijas „ideologiškai teisingai“ ir nusiuntė jas reikiamais adresais. Sesuo buvo priimta į VPI, bet Jonui Algimantui vietos KPI nebeliko. Rugsėjui prasidėjus, jis galėjo būti priimtas tik į Kauno valstybinį Kūno kultūros institutą (KKI). Baisogališkis turėjo žengti kūno kultūros keliu.
Ir tas kelias pasirodė esąs priimtinas. Baisogaloje jaunuolis jau buvo pagarsėjęs kaip „sportininkas“, prašaunantis savo bendraamžius. Vyresnėse klasėse jaunasis Jonas Algimantas dienų dienas praleisdavo Komaro dvaro sporto aikštelėje, kur žaidė visus to meto žaidimus, o ypač krepšinį. Buvo jis ir puikus bėgikas, šuolių į tolį, į aukštį meistras; atstovavo Baisogalai, Šėtos rajonui, o ir visai Kėdainių apskričiai, atstovavo Lietuvos moksleivių čempionatuose, įvairiuose stadionuose. Bet labiausiai jam sekėsi krepšinis, labiausiai jį mėgo.
Krepšinis buvo lietuvaičių svajonė, 1939 metų Europos čempionų garbės reikalo tąsa. Valstybė buvo sunaikinta, miškuose ir pamiškėse tebevyko karas, lietuviai vis dar tremiami į Sibirą, tad priešintis atėjūnui buvo galima tik paguldant jį ant menčių sporto žaidynėse. O ypač pademonstruojant Europos čempionų pranašumą krepšinio rungtynėse prieš rusus. Krepšininkų Lietuvoje augo būriai.
Deja, tapęs KKI studentu, eiti krepšininko keliu negavo teisės. Baisogališkis buvo tvirtas, guvus, greitas, plastiškas ir labai šoklus. Ne juokas: pašokęs, jis užkišdavo už krepšinio lanko abi plaštakas. Jo ūgis siekė 182 cm., tinkantis vidurio linijai. KKI krepšinio aistruoliai pamatė jame rimtą konkurentą. Bendrabučio draugų tarpe, su kuriais jis apsigyveno buvusiame Galaunių name, atsirado ne vienas „geranoris patarėjas“ (jų tarpe ir Stanislovas Stonkus), ėmęs įkalbinėti naujoką nesirinkti krepšinio. Nesulaukęs palaikymo net krepšinio dėstytojų tarpe, Jonas Algimantas buvo nukreiptas į tinklininkus. Taip fenomenalaus šuolio jaunuolis, gebantis „sustingti ore“ o po to stipriai smūgiuoti per tinklą, netapo krepšininku.
Pirmieji dėstytojai ir treneriai buvo A. Vaitiekaitis ir A. Karkauskas, jie leido išsivystyti jaunuolio gabumams, lyderio savybes. Komandinio žaidimo dvasia buvo būdingas Jono Algimanto meistriškumo bruožas. Jis sparčiai kilo žaisdamas KKI ir Kauno „Žalgirio“ komandose. Vėliau, baigęs mokslus, jis žaidė prestižinėse Vilniaus „Šviesos“, „Žalgirio“, „Dinamo“ komandose. 1952-1954 metais Jonas Algimantas — Lietuvos čempionas, o iki 1963 metų — ir visų Lietuvos vyrų rinktinių žaidėjas-lyderis, net žaidžiantis treneris. Dalyvavo trijose SSRS Tautų spartakiadose, tapo SSRS sporto meistru. Buvo pakviestas ir į SSRS jaunimo rinktinę, žaidė turnyre su Kinijos rinktine.
1963-1968 metais Jonas Algimantas Juozaitis — Lietuvos vyrų tinklinio rinktinės vyriausias treneris, Tinklinio federacijos trenerių tarybos pirmininkas.
Šios karjeros viršūnėje jis išgirdo garsiojo krepšinio specialisto Valerijaus Grešnovo, 1957–1958 metų Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio, nuomonę: „Apgailestauju, kad laiku nepakviečiau jaunojo Juozaičio į krepšinį. Būtų tapęs krepšinio žvaigžde“. Tai jis pasakė nūdienos Kauno miesto Ramybės parke.
Bet likimo vingių neatitaisysi.
Jonas Algimantas tapo ne tik išskirtiniu Lietuvos tinklininku, bet ir puikiu jaunosios kartos ruošėju, aukštosios mokyklos dėstytoju.
1954 metais baigęs KKI, jis gauna paskyrimą į Vilnių, į valstybinį Dailės institutą. Paskyrimas pasirodė esąs bergždžias, nes nedidelėje kūno kultūros katedroje nebuvo nei dėstytojo, nei asistento etato. Sporto komiteto prie Ministrų tarybos kadrų skyriaus viršininkas Stanislovas Pilaitis, išgirdęs apie jauno specialisto bėdą, nukreipė jį į valstybinį Pedagoginį institutą, VPI, kur buvo etatas Sportinių žaidimų teorijos ir metodikos katedroje. Taip buvo rastas darbas visam gyvenimui. Naujosios alma mater A.J. Juozaitis nepaliko niekad, išdirbo VPI katedroje 54 metus. Niekad, nepaisant pokyčių, kurie vyko jo gyvenime anapus VPI, katedros duris jis užvėrė tik 2008 metais.
Lietuvos aukštosiose mokykloje vyko spartus mokymo procesų sovietizavimas. Bet ar sovietizuosi sportą? VPI katedroje sovietizavimo nebuvo, nebent dėstytoją paviliodavo karjera, kur tekdavo tapti kompartijos nariu. Jonui Algimantui kompartijos vilionės buvo atkarios, karjera nedomino, jam pakako sąžiningai užtarnautas docento vardas.
Vaikystėje, iš valsčių sekretoriaus tėvo perimtas įprotis vesti užrašus, dienoraščius lydėjo jį visą gyvenimą. Dienoraščiai liudija credo: „Darbui reikia atiduoti save visą, nes neatidavus — tai ne darbas“. Užrašus Jonas Algimantas vedė visur ir visada, tiek ruošdamasis paskaitoms, tiek praktiniams užsiėmimams, treniruotėms, tiek po treniruočių, apibendrindamas nuveiktus darbus. Atidžiai stebėdavo ir savo auklėtinių, treniruojamų charakterius. Jau po dešimtmečių, eidamas į kitados kuruotų VPI studentų grupių susitikimus, jis atsiversdavo buvusių studentų charakterių paveikslus ir priblokšdavo visus.
1968 metais įvyko naujas lemtingas lūžis: Jonas Algimantas radikaliai pakeitė gyvenimo sporte kryptį. Jis pasitraukia iš komandinio žaidimo sferos ir pereina į labiausiai individualistinę sporto šaką — plaukimą. Plaukimo sportas ypatingas, jame nėra akivaizdaus priešininko, nes plaukikas rungiasi tik su vandeniu, laiku ir, žinoma, savo organizmu.
Pokyčio reikmę padiktavo šeima. Santuokoje su Liucija Vytaute (Veiverytę vedė 1954 metais) augino du sūnus — 1956 metais gimusį Arvydą ir 1960 metais Aurimą. Abu jie buvo nukreipti į plaukimą, ir 1968 metais jau tapo akivaizdu, kad sportinis augimas sustos, jeigu jų treniruotės neįgaus rimtumo. To meto Lietuvos plaukime buvo du centrai: Kaune, KKI bazėje, kur telkėsi dėstytojai, tapę treneriais; tuo tarpu Vilniaus „Žalgiris“ turėjo uždarą 25 metrų ir atvirą 50 metrų baseinus; pastarasis — apgailėtinos būklės, neturėjęs net vandens filtrų, užgulamas krentančių į vandenį lapų ir smėlio audrų . Lietuvos plaukimas tebegulejo vystykluose. Vienintelis Vilniaus profesionalas, galintis ruošti sporto meistrus, aistringai atsidavęs reikalui Apolinaras Dambrauskas 1967 metais išvyko į Šiaulius. Savo sūnums, skatintiems rimtai „žiūrėti į vandenį“, tėvas nematė rimtų perspektyvų.
Jonas Algimantas suprato „agonijos“ momentą ir apsisprendė; įvyko lūžis, palietęs visą šeimą. Šeimos taryboje spręstas klausimas „arba-arba“. Ir Jonas Algimantas, paremtas žmonos, sūnų ateičiai ryžosi palikti tinklinį. Jis išėjo į baseiną… „visuomeniniais pagrindais“.
Darbas VPI liko, aukštojoje mokykloje negalėjo niekas keistis, o su profesionaliu tinkliniu buvo atsisveikinta suvisam.
Pradžioje būta kliūčių: „Žalgirio“ baseino bendruomenė nebuvo pasirengusi priimti svetimą. Bet Jonas Algimantas nebuvo visai svetimas pačiam plaukimui: jau studijų KKI metais jis dalyvaudavo Marijos Katkevičienės paskaitose ir treniruotėse. Studijų laikų iniciacija padėjo. Antra tiek, padėjo ir pats Arvydo treneris Aleksandras Urbonas, kuriam Jono Algimanto autoritetas aukštojo meistriškumo sporte buvo neginčijamas. Tuo būdu, kad ir neturėdamas plaukimo trenerio statuso, naujasis, 35-ių metų treneris stojo ant baseino krašto šalia A. Urbono. Gana greitai, per metus, bendru sutarimu jis jau treniravo abu sūnus (Aurimas iki to momento buvo Gražinos Štarienės priežiūroje). Baseino vadovybė, sporto klubas (direktorius H. Reinhardas) suteikė net atskirą treniruočių langą — taką ir valandas. Tai buvo pirmoji pergalė.
1970 metais Arvydas tapo SSRS jaunučių čempionu, kas Lietuvoje tapo nebūta naujiena. Naujojo trenerio kvalifikacija buvo įrodyta su kaupu. Lydėjęs sūnų į SSRS čempionatą Alma Atoje, Jonas Algimantas pasinaudojo proga ir pakvietė SSRS jaunių plaukimo rinktinę į Vilnių, „Žalgirio“ baseine, kuris tiko surengti kelių savaičių žiemos atostogų stovyklą. Baseino ir Lietuvos sporto vadovybė pritarė šiai iniciatyvai. Stovyklos metu Arvydas buvo pakviestas į SSRS plaukimo rinktinės olimpinį rezervą.
1971 metų pavasarį, SSRS žiemos čempionate Donecke, Arvydas tapo sporto meistru ir ėmė ruoštis Europos jaunių čempionatui Olandijoje. Vasarą, Roterdame jis iškovojo Europos jaunių sidabrą. Tai buvo pirmas tokio lygio laimėjimas Lietuvos plaukimo istorijoje.
Lemiamas pasiruošimas olimpinėms aukštumoms prasidėjo 1972 metų rudenį, pasibaigus XX Olimpinėms žaidynėms Miunchene. Jonas Algimantas suformavo ketverių metų pasiruošimo ciklą ir numatė Arvydo „išplaukimą“ į olimpinio Monrealio finalą. Apie medalio viltį buvo per anksti ir per drąsu kalbėti viešai, prieš akis plytėjo ketveri metai. Tačiau visa šeima tikslo ėmėsi rimtai, nutarusi paaukoti sūnaus žalios jaunystės metus.
Jau dirbdamas su tinklininkais, Jonas Algimantas buvo išleidęs ne vieną metodinį ir mokslinį leidinį, mokėjo intelektualiai apibendrinti treniruočių patirtį, numatyti kryptis ir vystymąsi. Ypatingai daug dėmesio jis skyrė bendram fiziniam pasiruošimui, fiziologijai.
Sūnaus ruošimas olimpinėms aukštumoms buvo nuklotas minų teritorija. Stebėdamas augantį sportininko organizmą, jo psichologinį tipą, Jonas Algimantas ruošė mokinį konkrečiai datai — 1976 metų liepos viduriui. Buvo numatyti metiniai pasiruošimo planai, atsižvelgiama į SSRS stovyklas, Lietuvos ir SSRS varžybas bei čempionatus. Jonas Algimantas ėmėsi praktikoje neištirtų biociklų metodo. Jis vienintelis Lietuvoje, o iš esmės ir pirmas SSRS rinktinėje paruošė treniruočių krūvių apskaičiavimus konkretiems Arvydo biociklams. Pasiruošimas buvo nutaikytas, suvestas į paskutinį olimpinį, 1975-1976 metų sezoną.
Profesionalios literatūros Jonas Algimantas skaitė daug, skaitė po ilgų treniruočių, kartais net užmigdamas prie stalo. Gilinosi į sportinės fiziologijos ir psichologines sritis, analizavo pasaulinio sporto viršūnes pasiekusių atletų biografijas, davė jas skaityti ir sūnui. Rusų kalba jau ėjo „Paaulinės sporto žvaigždės“ knygų serija. Imti skelbti ir JAV rinktinės vyriausiojo trenerio Džono Kaunsilmeno (J. Caunsilman) darbai. Be to, šeima ėmė gauti elitinius JAV plaukimo mokslo ir metodikos žurnalus „Swimming world“ ir „Swimming technique“. Nei Lietuvoje, nei SSRS rinktinėje tų šaltinių niekas neturėjo.
Visos pastangos ir ilgametis sunkus darbas, virtęs „Juozaičių šeimos religija“, pasiekė tikslą — 1976 metais sūnui Arvydui pavyko pasiekti olimpinių aukštumų, jis laimėjo XXI Olimpinių žaidynių bronzos medalį, o pakeliui į jį pasiekė ir olimpinį rekordą (rekordinį plaukimą stebėjo Anglijos karalienė Elžbieta II).
Atėjo naujas laikotarpis.
Išsyk po Monrealio olimpinių žaidynių sūnus Arvydas pareiškė, kad jo gyvenime „su sportu baigta“ ir išlipo iš baseino. Tėvas pasitraukti jau niekur nebegalėjo. 1977-1984 metais jis ėmė vadovauti Vilniuje įkurtam plaukimo mokslo centrui, rengti strateginius Lietuvos plaukimo plėtros planus, įgyvendinti juos. Planavo kartu su Kūno kultūros ir sporto komitetu, rengė Lietuvos plaukikus aukščiausio lygio tikslams, pasiekimams, net numatydamas olimpinius ciklus.
Sisteminis darbas atnešė aukso vaisius. 1980 metų Olimpinėse žaidynėse Maskvoje buvo pasiektas Lietuvos plaukimo apogėjus — čempionais tapo Robertas Žulpa ir Lina Kačiušytė. Pradžia, kurią davė J. A. Juozaitis, tapo Lietuvos braso pasauliniu ženklu. Jo nuolatinė metodinė parama, patarimai fiziologinio ir biociklų klausimais buvo itin naudingi treneriams Arvydui Gražiūnui ir Algimantui Štarui, ruošusiems olimpinių žaidynių čempionus ir pasaulio rekordininkus.
Lietuva plaukimo sporte turėjo minimaliuosius resursus, o pasiekė nūnai sunkiai suvokiamą maksimumą. Nes Lietuva turėjo pasišventusius plaukimui ir aukštajam sportui žmones. Kas atrodė neįmanoma, tapo nė šiandien nepasiekta tikrove.
Atėjo didžiųjų permainų, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo metai.
1988 metų gruodžio 11 dieną A. J. Juozaitis aktyviai dalyvauja istoriniame sporto federacijų suvažiavime, kuris atkūrė Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK).
1996-2008 metais Jonas Algimantas — Lietuvos plaukimo rinktinės vyriausiasis treneris, trenerių tarybos pirmininkas. Po Lietuvos vėliava jis dalyvauja Atėnų, Sidnio ir Pekino olimpinėse žaidynėse, vadovauja plaukikų rinktinėms.
Iki 2012 metų A.J. Juozaitis — visų sporto federacijų, įeinančių į LTOK, trenerių komisijos pirmininkas. Kartu su LTOK prezidentu Artūru Poviliūnu ir Vykdomuoju komitetu jis sprendžia opiausias olimpinio sporto valdymo problemas, taria lemiamą žodį skiriant Rūtai Meilutytei LTOK stipendiją treniruotėms ir mokslams Anglijoje.
Visas Jono Algimanto Juozaičio gyvenimas — Lietuvos sporto ugnies nešimas. Ugnis įsiliepsnojo olimpinėse viršūnėse. Iki paskutinės savo dienos 2021 metų birželio 17-ją jis liko ištikimas šioms viršūnėms.
