Šiaulių mini centro plaukikų komanda
Paulius Povilionis ir Dovilė Pocienė – patyrę plaukimo specialistai. Šiaulių plaukimo centre „Delfinas“ jie dirba jau ne vienerius metus, o šiemet drąsiai priėmė Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) iššūkį ir tapo pirmojo LPF mini centro Šiauliuose treneriais. Kasdien sekdami jaunųjų sportininkų tobulėjimą abu treneriai džiaugiasi galimybe dirbti su aukščiausius tikslus sau keliančiais vaikais ir bendromis pastangomis stengiasi juos vesti ateities pergalių link.
Plaukimas Lietuvoje vis labiau populiarėja, atidaromi nauji baseinai, mūsiškių laimėjimai įkvepia naująją sportininkų kartą… O kaip paskatintumėte tuos, kurie galbūt norėtų ateityje atsidurti jūsų vietoje ir dirbti plaukimo treneriais? Ko visgi reikia, kad mūsų šalyje jų būtų daugiau? – old.old.ltuswimming.com paklausė trenerių.
Dovilė: Treniruoti vaikus yra labai įdomu, kadangi iš jų išgirsti visokiausių istorijų, pasikrauni teigiamos emocijos. Tiesiog šis darbas yra nenuobodus. Ateini, padirbi, pasikrauni energijos ir išeini (juokiasi).
Paulius: Būdamas treneriu, turi sukurti labai gerą aplinką tuo metu, kai jie plaukia, kad kai jie užaugs, norėtų čia sugrįžti ar iš viso neišeiti. Jeigu jie plauks aplinkoje, kurioje mato, kaip treneriai pykstasi, keikiasi, jie iš viso nenorės grįžti į plaukimą. Dauguma trenerių iš mažų miestelių į didelius miestus važiuoja ne tik dėl pinigų, bet ir dėl tos aplinkos, kai nėra geros atmosferos tarp trenerių. Be to, daugiau plaukimo instruktorių turėtume, jeigu jie, išsilaikę licencijas, galėtų pradėti dirbti su mokymo plaukti grupėmis. Jiems tai galėtų būti kaip papildomas uždarbis.
Šiuo metu treniruojate Šiaulių mini centro plaukikų komandą. Papasakokite, kaip atrodo eilinė mini centre besitreniruojančių sportininkų diena?
Dovilė: Per savaitę jie iš viso turi devynias treniruotes, iš jų – trys ryte, šešios vakare. Užsiėmimai taip pat vyksta ir sporto salėje – triskart per savaitę. Nuo rugsėjo su vaikais dirba ir kineziterapeutas. Rytinės treniruotės prasideda šeštą valandą ryto, tada pamokos mokykloje, po jų – vakarinė treniruotė, kuri prasideda ketvirtą ir tęsiasi iki septynių.
Ar vaikams nekyla sunkumų derinti treniruotes su mokslais? Ar jie viską suspėja?
Dovilė: Taip, suspėja. Esu labai dėkinga tėveliams, kurie rytais atveža vaikus į treniruotes. Turbūt jie ir plaukia mintimis ryte (juokiasi). Keliasi su jais, laukia, kol pasibaigs treniruotė, tada veža į mokyklą. Po jos į treniruotę vaikai atvyksta patys, bet, kaip pastebėjau, dauguma tėvelių juos ir parsiveža, kad greičiau sugrįžtų namo, spėtų pasidaryti pamokas ir eitų ilsėtis. Mūsų treniruotės yra suderintos su mokyklomis. Kūno kultūros mini centro vaikai mokosi eksternu. Mokytojai jau žino juos, mato, kiek jie atiduoda sportui. Tolerantiškai žiūri, išleidžia juos į treniruočių stovyklas, tikrai yra sukalbami ir padeda. Jeigu reikia, skiria nuotolines užduotis. Problemų kol kas nekilo.
Jaučiate didelį tėvų palaikymą?
Dovilė: Tikrai taip. Be tėvelių nebūtų vaikų ir be vaikų nebūtų mūsų (šypsosi). Apskritai, daug yra norinčių čia papulti, todėl skatina vaikus ir tuos, kurie jau ir yra nuleidę rankas. Stengiasi, kad jie dirbtų, pasiektų tą kitą laiptelį.
Paulius: Dabar neleidžia į baseinus žiūrovų, bet jeigu matytumėte, tėveliai, nors ir neina į baseiną, laukia prie jo durų, kol vaikai išeina, kad juos palaikytų, padrąsintų, paklaustų, kaip sekėsi. Palaikymas labai didelis. Tėveliai skatina vaikus nepraleisti treniruočių, dirbti dėl to tikslo. Mums tikrai padeda.
Dovilė: Jie taip pat labai prisideda prie vaikų dienotvarkės, jų režimo, daro įtaką ir jų mitybai, poilsiui, pasaugo, kai dabar tas oras toks apgaulingas, kad neperšaltų.
Kaip sekasi stebėti ir analizuoti jaunųjų sportininkų progresą?
Dovilė: Jiems jau buvo atliktas funkcinis raumenų ištyrimas, išsamūs kraujo tyrimai. Visus vaikus išanalizavo kineziterapeutai, kurie išryškino jų silpnąsias vietas.
Paulius: Didžiausią analizę mes darome patys kiekvieną dieną pildydami treniruočių ataskaitas.
Dovilė: Taip pat stebime antropometrinius duomenis, kaip jie keičiasi.
Paulius: Kineziterapeutų analizė suteikė mums informacijos apie sportininkų silpnąsias vietas, pertempimus, kūno disbalansą ir t. t. Iš plaukimo federacijos gavome laktato matuoklį, taip pat turime pulsometrus, kuriuos vaikams uždedame kiekvieną treniruotę. Planšetėje stebime pulsometrų rodomus duomenis, kokioje zonoje sportininkai tuo metu dirba, fiksuojame, kiek kiekvienas vaikas padaro pratimų. Tą visą analizę darome patys, o ateityje laukiame ir išsamesnių mokslinių testavimų.
Dovilė: Labai svarbi ir psichologinė sportininkų būklė. Jiems dabar yra brendimo laikotarpis, 12-15 metų vaikai. Turime galvoti apie lyderystę grupėje, sunkų darbą treniruočių metu, stovyklas, galimą nuotolinį darbą, sportinius laimėjimus ir pralaimėjimus. Norime, kad šiuos klausimus su vaikais aptartų ir psichologai.
Ar visi mini centro sportininkai jau spėjo susibendrauti? Pykčių nekyla?
Dovilė: Visi puikiai pažįsta vieni kitus, todėl pykčių nekyla. Nors treneriai jų ir buvo skirtingi, dabar jie kaip viena komanda.
Paulius: Tikrai ne kaip konkurentai arba konkurentai iš gerosios pusės. Jie sparingo partneriai, draugai. Treniruotė baigiasi, o jie dar valandą laiko po jos kartu šnekasi, aptarinėja. Pradžioje to nebūdavo, tad dabar atmosfera labai gera.
Treneriams ambicijų netrūksta, o ar vaikai irgi siekia aukščiausių tikslų?
Dovilė: Žinoma, reikėtų jų pačių paklausti, bet jie tikrai nori išvažiuoti į varžybas ir atstovauti šaliai tiek Europoje, tiek pasaulyje.
Paulius: Galima tai pastebėti ir varžybose. Jeigu nepasiseka užfiksuoti norimo rezultato, ir ašarų būna, ir kartais kam nors ranka nuslysta suduoti su kumščiu į elektroniką. Vadinasi, jie siekia kažko daugiau, nori būti geriausi. Dabar kol kas savo amžiuje, po to gal tarp vyresnių. Paklaustumėte kiekvieno mini centro sportininko, kur 2028 metais vyks olimpinės žaidynės, jie visi atsakys. Kalbėjosi su jais ir Žilvinas Ovsiukas, dabar jie yra užburti tų olimpinių žaidynių. Manau, kiekvienas turi labai didelius ir aukštus tikslus.
Ko palinkėtumėte visai plaukimo bendruomenei?
Dovilė: Linkėčiau treneriams nebijoti išleisti vaikus į mini centrus. Tai ne vaikų nusisavinimas, o jų tobulėjimas, galvojimas apie jų ateitį. Tėveliams norėtųsi padėkoti už jų ryžtą, paskatinimą, vaikų valios ugdymą, o vaikams, kurie nepakliuvo – nenusivilti, dabartiniai skaičiai tikrai nėra galutiniai. Savo ryžto, noro, užsispyrimo ir viso psichologinio nusiteikimo dėka jie gali tikrai čia pakliūti. Kaip sakoma, sunkaus darbo vaisiai saldūs. Čia tikrai ne pabaiga, to ir linkėčiau.
Paulius: Aš taip pat norėčiau palinkėti, kad jie nenusimintų, nes viskas yra pasiekiama sunkiu sunkiu darbu. Aukštas ūgis, ilgos rankos ar vien tik talentas už juos neplauks, o sunkios ir alinančios treniruotės, aš manau, tikrai labiau prisidės. Darbas turi būti tikslingas, o tokiuose mini centruose jis ir gali toks būti (šypsosi).
