Andrius Bogdelis
Sporte dalyvauja dvi pusės: sportininkas ir jo tikslus padedantis įgyvendinti personalas. Juos vienija vienas tikslas – pergalės. Kadangi dalyvauja dvi pusės, tai atsakomybę už sėkmes ir nesėkmes, pagal situaciją, turi dalintis jos abi.
Pagrindinė sėkmės priežastis bet kurioje srityje (taip pat ir sporte) – sąmoningumas.
Tiek sportininko tikslus padedantis įgyvendinti personalas (treneriai, gydytojai, psichoterapeutai ir kt.), tiek ir pats sportininkas turi suprasti elementarų priežasties-pasekmės dėsnį. Tai yra, kokios priežastys bus sukurtos, tokios ir bus gautos pasekmės. Jei nors viena pusė nebus sąmoninga savo veiksmų atžvilgiu, nebus ieškoma optimalių problemos sprendimo būdų, tebus žeriami kaltinimai viskam aplinkui.
Žvelgiant į tai iš sportininko pusės, idealiausiai yra kai suvokiama, jog sportininkui naudinga būti sąmoningu dėl savo veiksmų. Jam reikėtų suprasti, kad būtent jis siekia rezultato. Todėl, ypač profesionaliame sporte, sportininkui reiktų jausti didelę atsakomybę jo tikslus padedančiam įgyvendinti personalui, valstybei ir kitiems. Jei sportininkas nori siekti aukštumų, jo motyvacija neturėtų būti egoistinė, t. y. siekti rezultatų sau. Visada rezultatas bus geresnis, jei tai bus daroma dėl kitų žmonių, su motyvacija suteikti jiems džiaugsmo. Tai ypač svarbu suvokti sportuojantiems individualiose sporto šakose.
Taigi, profesionalus sportininkas negali leisti sau tokios prabangos kaip netinkama motyvacija.
Kalbant apie sąmoningumą ir priežasties-pasekmės dėsnį, kaip pavyzdį galima būtų paminėti tarp sportininkų dažnai pasitaikančią klaidą, iš kurios neretai kyla kitos:
taigi, yra situacija, kai sportininkas nenori ar jam neatrodo svarbu įsisąmoninti tai, ką rekomenduoja jam treneris (ar kitas jo tikslus padedantis įgyvendinti personalo narys). Kadangi rekomendacija lieka neįgyvendinta, automatiškai siekiami tikslai taip pat lieka neįgyvendinti.
Antroji klaida – tokiose situacijose ieškoti kaltų visur, išskyrus savo asmenyje! Dėl to, kad kaltų ieškoma aplinkoje, kyla pyktis…
O pykimas – tai jau trečioji klaida, nes pykdami darome daug žalos sau ir kitiems. Pykčio pasekmės ypač skaudžiai pasijunta tiems, kurių rezultatus lemia 0.01 sekundės. Įdomu kaip?
Pyktis veikia neigiamai biochemiją -> struktūrą -> techniką…… -> rezultatą.
Pyktis veikia aplinkinius -> supantys žmonės vengia Jūsų -> prastėja Jų darbo kokybė Jūsų atžvilgiu -> prastėja Jūsų rezultatas ir t.t.
Be paminėto pykčio taip pat yra ir kitos žalingos emocijos: pavydas, išdidumas, prisirišimas, kvailumas. Sportininkui, norinčiam tobulėti, taip pat rekomenduotina jų vengti. Tačiau labiausiai reiktų vengti pykčio! (Apie žalingų emocijų pasekmes naudinga žinoti visiems, ne tik sportininkam.)
Sportininkas visada turi galimybę pasirinkti trenerį, gydytoją bei kitus personalo narius, su kuriais bendradarbiaus, be to, jis gali nuspręsti, ką veikti su jam siūlomais patarimais, gali kontroliuoti savo psichologinę būseną ir t.t. Tad ir už savo pasirinkimus bei sprendimus turi prisiimti atsakomybę pats.
Jei sportininkas neatsakingas už savo veiksmus, kyla problemos.
Taigi svarbiausia yra protas / sąmoningumas.
Ar yra kelias ugdyti sąmoningumą? Taip, sportininkas visų pirma turi kritiškai vertinti savo mintis, pasirinkimus, kalbas ir poelgius, t.y., kiekvieną dieną vis geriau ir geriau suvokti, kaip veikia priežasties ir pasekmės dėsnis. Taip pat nereikėtų bijoti psichoterapijos, nes tai natūralus dalykas, kai kažkas padeda pažiūrėti į savo vidų, atrasti ir išspręst problemas (dažnai situacijos iš šono matosi geriau).
Treneris (kurį renkasi pats sportininkas) – sprendžia, ar pradėti dirbti su konkrečiu sportininku. Taigi, treneriui taip pat kaip ir sportininkui rekomenduotina būti sąmoningu. Jam netgi tampa lengviau įgyvendinti savo tikslus būnant įkvepiančiu sąmoningumo pavyzdžiu savo treniruojamiems sportininkams ir aplinkiniams. Geras trenerio pavyzdys – tai atsakingumas už sportuojančio vaiko ar suaugusiojo vystymąsi visomis kryptimis – psichologinėmis, socialinėmis, mokslinėmis, vertybinėmis, sportinėmis ir t.t.
Labai svarbu, kad treneris įsisąmonintų, jog jis dirba ne su kompiuteriais ar robotais, o su gyvais žmonėmis, todėl negali sau leisti nei patingėti, nei atsipalaiduoti. Nuolatos reikėtų tobulinti savo žinias, kvalifikaciją, pedagogines priemones, domėtis mokslinėmis naujovėmis ir t.t.
Treneriai formuoja žmones, kurie vėliau darys įtaką kitiems. Ir tai, kokia banga nuvilnys iš trenerio per kitų žmonių gyvenimus, priklausys tik nuo jo paties. Jis turi stengtis garantuoti tai, kad sportininkas gaus tą, kas priklauso iš trenerio pusės. Taip pat jis neturėtų vesti sportininko, kuris nėra motyvuotas, į sporto aukštumas; neturėtų piktnaudžiauti savo tikslais.
Labai svarbu, kad treneris padėtų kurti teisingą situaciją sporto sistemoje, o ne sau patogią. Profesionalaus trenerio tikslas, lemiant sporto sistemą, turėtų būti per trumpiausią laiko tarpą visapusiškai subalansuotas sportininkas tiek sportine, tiek žmogiškąja prasme. Tai taip pat reiškia, jog profesionalus ir visiškai išsivystęs treneris neturėtų galvoti taip: „čia mano sportininkas, čia jo sportininkas“. Tai turėtų būti aukščiau už asmeninius interesus.
Sportine prasme, rezultatas yra galutinis tikslas, bet tikslas nepateisina priemonių.
Treneris ir sportininkas – tai du bendradarbiaujantys asmenys. Sportininkui reikia trenerio žinių, o treneriui reikia kažkur tas žinias realizuoti.
Žmogaus funkcionavimą būtu galima suskirstyti į trikampį:
Pirmame jo kampe – psichologija, mąstymas, mentalitetas (protas)
Antrajame kampe – raumenys, raiščiai, fascijos, kremzlės ir t.t. (struktūra)
Trečiajame kampe – organai (biochemija)
Visas šis trikampis susijęs tarpusavyje. Jeigu yra sutrikimas nors viename kampe, tai tikrai atsiliepia kitiems kampams. Tik visų trijų kampų tinkamas balansas gali duoti norimą rezultatą. Visos trys dalys yra reikšmingos, bet didžiausią įtaką visgi daro viršutinis trikampio kampas (Protinė dalis). Kad būtų aiškesnė šios dalies reikšmė, ją galėtų iliustruoti anksčiau paminėtas pavyzdys apie tai, kaip dėl sportininko neatidumo gali kilti begalė problemų bei šis paprastas, daugeliui gerai žinomas pavyzdys, kai įtampa sukausto pečius, o baimė – dubenį. Pamąsčius labai nesunku suvokti, kokią didelę reikšmę plaukikui turi pečiai ar dubuo.
Įsigilinus į pirmojo kampo reikšmę gali kilti natūralus pastebėjimas, jog iš viso to, kas vyksta mūsų prote, daugelio dalykų mes nemokame pastebėti. Todėl natūraliai galime ir nesuvokti kažkokių subtilių dalykų, vykstančių su mumis. Tačiau viena yra aišku, jog vidus ir išorė yra neatskirti, tad kas vyksta mūsų viduje, labai gerai atsispindi išorėje. Taigi, net ir neturėdami išlavinto gebėjimo stebėti savo protą tiesiogiai, Jūs jį galite pažinti stebėdami aplinką, pvz., jei matote, jog Jūs nuolatos per varžybas atplaukiate trisdešimtas, tai gal pastabos iš trenerio, jog esate „pritingintis“, tikrai nėra laužtos iš piršto?! Be abejo, tinka ir atvirkštinis variantas – jei trenerio plaukikai paauglystėje plaukia gerai, bet vėliau atplaukia tik trisdešimti, tai gal tikrai ta treniravimo metodika nėra labai daug žadanti.
Taigi, jei kažkas vyksta negerai Jūsų sportiniame gyvenime (ir ne tik sportiniame), reikia ieškoti, kokiame trikampio kampe yra šio negerumo priežastys, ir pašalinti jas.
Reikėtų nepamiršti, jog visas organizmas – tai nuolat išsibalansuojantis trikampis, ir nuolat reikia pastangų jį balansuoti, pvz., profilaktiškai tonusuoti mažai apkraunamus raumenis. O atsiradus rimtoms problemoms, svarbu atrasti pirminę priežastį ir ją pašalinti.
Į šį trikampį žiūrint parengiamąja prasme, jeigu „darbas“ bus atliktas tik dviejuose „trikampio kampuose“, norimas rezultatas nebus pasiektas dėl „trečiojo kampo“ neigiamos įtakos kitiems dviem, pvz., atvykęs į varžybas sportininkas gali būti susibalansavęs struktūriškai ir biochemiškai, o psichologiškai nepilnai. To pasekmė: varžybinė vieta -> įtampa -> netinkama priešstartinė būsena -> prastas rezultatas.
Balansavimas turi būti vykdomas nuolatos.
