Sporto psichologija

Timas Petraitis apie sportininko motyvavimą

Niekada nebuvau sporto treneriu ir niekada nesportavau profesionaliai. Savo darbe susitikti su sportininkais teko, bet retai. Vienas kitas buvo užsukęs psichoterapijai. Visgi, apie motyvaciją ir norą veikti, siekti ir pasiekti gyvenime esu kalbėjęs beveik su visais savo klientais. Pasidalinsiu įžvalgomis.

Rimtai galvojant apie motyvaciją, kyla daugiau klausimų nei atsakymų: kodėl keliamės iš ryto, kodėl einame į darbą, kodėl sportuojame, kodėl gimdome vaikus, kodėl sportuojame ne tik sveikai gyvensenai palaikyt, bet didiname traumų tikimybę, kad pasiektume geriausią sezono ar asmeninį rezultatą?

Intuityviai gan aišku, kad kiekvienas jau gimstame motyvuotas. Sunku būtų rasti trimetį, kuris pabudęs žiūrėtų į lubas ir nenorėtų keltis eiti kažko veikti. Aišku, jei jis pažadintas į darbą skubančios mamos ir nespėjo kaip reikiant išsimiegoti, tada kita kalba. Bet jei vaikas atsikėlė savo tempu, yra pailsėjęs, neverčiamas, neskubinamas, jis norės eiti ir veikti kažką pasaulyje.

cit2Įsiminė viename interviu skaityti vienos lietuviškos alaus daryklos vadovo žodžiai. Paklaustas, kaip jis motyvuoja savo darbuotojus, atsakė, kad pirmiausia – netrukdo jiems dirbti, o jei darbuotojas nenori dirbti, tiesiog jį atleidžia. Jei juos pritaikyti tiesiogiai, išeitų, kad pirmiausia ir galbūt svarbiausia trenerio užduotis yra netrukdyti sportininkui siekti savo tikslų.

Jei vėl trumpam grįžti prie vaikų, tai augdami iš tėvų jie patiria dvejopą meilę: besąlyginę ir sąlyginę. Besąlyginei meilei dažniau atstovauja mamos, o sąlyginei tėčiai. Gali būti ir atvirkščiai ir tai iš esmės per daug nieko nekeičia.

Besąlygiškai vaiką mylime tiesiog, nes jis yra. Tai visatos dovana mums. Jis yra tobulas, tobulai viską daro: valgo, griūna, laužo daiktus, šypsosi ir tampo katiną už uodegos. Mums nereikia, kad jis būtų kitoks. Nenorime geresnio, protingesnio, gražesnio. „Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“, o dovanotas vaikas tinka visoks.

Sąlyginė meilė yra kariuomenės meilė. „Padaryk 10 atsispaudimų, va tada eisim valgyt ledų“. „Kai turėsi 10 iš matematikos, tada ir naują mobilų gausi“. Besąlyginė meilė vaikui kuria jausmą, kad viskas su juo iš esmės gerai, jam nereikia keistis. Kuria „+” pojūtį arba vidinę ramybę. Sąlyginė meilė sako, kad tu gali geriau, tu turi pasitempt, tu dar turi kažko išmokt, toks, koks esi dabar – per mažai, negana, stenkis, dirbk, tobulėk, auk. Sąlyginė meilė kuria „“ pojūtį arba vidinę įtampą.

Jei viskas vaiko gyvenime vyksta taip, kaip surašiau – gaunasi tobulas žmogus. Mamos meilė pripildo vidinės ramybės, vaiko ašis ir šerdis užsipildo pliusu, jis žino, kad iš esmės mama (tėvai) jį myli ir jei jis kažko nepasieks, kažkur suklys, persigalvos ir pakeis kryptį gyvenime – viskas bus gerai, tėvai visada šiltai apkabins.

Tėviškos meilės kurtas minusas neleidžia vaikui tiesiog gulėti ant sofos ir valgyti ledus. Jis jaučia, kad turi dar kažką nuveikti, turi būti geresnis, greitesnis, protingesnis. Vienas rimčiausių tekstų, parašytas apie besąlyginę tėvų meilę vaikams, yra rusų šventiko Nikolajaus Serbskio 10 Dievo įsakymų išaiškinimas (Сербский, 2011). Konkrečiai – 5 įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“.

Aprašytas meiles galima pavaizduoti intervale, kuriame pirmas „+” arba „“ žymi besąlyginę meilę, o antrasis – sąlyginę. Žemiau aprašysiu kraštutinius atvejus: spartietiškus ( ) ir išlepintus (+ +) vaikus.

il1jpg

Spartietiško vaiko motyvacija, kuria yra „nuverčiama daug kalnų“ gyvenime, remiasi besąlyginės meilės trūkumu. Giliai viduje toks žmogus (sportininkas) nesijaučia mylimas, nesijaučia vertas meilės ir nesijaučia vertas, jei nepasieks kažko gyvenime. Tėviška sąlyginė meilė suveikė, bet nesuveikė besąlygiška mamos meilė. Ir didelis besąlyginės meilės alkis verčia versti kalnus, pasąmoningai tikintis, kad tada jau mylės, tada patirs taip trokštamą meilę. Jei bus medalis, bus aplinkinių susižavėjimas, pagarba ir tai prilyginama meilei. Psichologijos terminijoje tokia situacija vadinama narcisistine trauma ir apie ją geriausiai parašyta Alice Miller knygoje „Gabaus vaiko drama. Tikrosios savasties paieška“ (Miller, 2015).

Taip motyvuotas sportininkas yra atkaklus, dirbantis daugiau už kitus, atiduodantis visą save treniruotėse ir varžybose, labai išgyvenantis dėl sėkmių, o ypač dėl nesėkmių, patiriantis begalinį įtampos kiekį prieš varžybas. Jo savivertė žemesnė nei patyrusių besąlyginę meilę, bet būtent tas savivertės „žemumas“ ir kuria jo atkaklumą. Pavojai čia yra bent du.

Akivaizdesnis – traumų ir išsieikvojimo, perdegimo. Toks žmogus pernelyg nori rezultato, nes jis jam yra kaip oras. Medalis = mamos meilė. Jis pasiruošęs viską atiduoti, kad tai pasiektų. Todėl tokį sportininką tenka nuolat saugoti nuo jo paties alkio. Versti dirbti mažesniu krūviu, mokyti, kad yra A, B ir C startai. Kai A startuose galima ir netgi pageidautina atiduoti visą save, o B ir C startuose mokytis plaukti 80% ir 60% jėgos. Treneris taip pat gali transliuoti trūkstamą mamos meilę: „bet koks tu fainas žmogus, Tadai.“ Mestelėti kokį sakinį kitą, kuriame būtų šiluma tiesiog šiaip, nei už nieką. Taip jaunas žmogus jaus, kad su juo apskritai smagu dirbti, bendrauti, gera leisti kartu laiką.

Kitas pavojus – už medalių slypinti depresija. Tokie atletai neretai pasiekia daug, „nuverčia kalnus“, bet nepasiekia tokiu keliu besąlyginės meilės, kurios tikėjosi. Ir užklupusi depresija dažnai būna ženklas, kad kelias buvo ne tas. Per rezultatus gyvenime mes daugių daugiausia galime patirti tėvišką arba sąlyginę meilę, užsipildyti ja. Patirti, kad tėvas jau mumis džiaugiasi, mes pasiekėme tai, ko tikėjosi iš mūsų. Bet rizika, kad mane vėl nustos mylėti, jei rezultatų nebebus – lieka.

Besąlyginę meilę taip pat galima patirti, bet tam reikia kitų priemonių. Galima pradėti nuo jau minėto Serbskio skaitymo. Galima mokytis atleisti sau klaidas ar trūkumus. Galima nebeversti savęs nieko daryti ir gulėti ant lovos ir valgyti ledus, ir gerai dėl to jaustis. Nes kai myliu save besąlygiškai (taip, kaip mama mane myli), tai aš nieko neturiu, nieko neprivalau, esu pakankamas, tobulas. Besąlyginę meilę stengiasi duoti psichoterapeutas savo klientui. Čia irgi gera vieta jos mokytis.

Dabar apie išlepusius vaikus (+ +). Juos motyvuoti sunku, nes jiems gerai ir taip. Jie neturi alkio rezultatui, pasiekimams, nes viską ant lėkštutės gavo iš mamos ir tėčio. Neturėjo nieko užsitarnauti darbu, pasiekimais. Kartais išvis keista, kaip tie vaikai pateko į plaukimo treniruotes? Ką jie čia veikia? Treneris neturi pasirinkimo šioje vietoje ir jei nori ugdyti atletą, turi išsireikalauti, kad krūvis būtų įvykdytas.

Tokiam vaikui trūksta tėviškos energijos, trūksta sąlyginės meilės. Jis pernelyg užtikrintas, kad toks, koks yra, yra pakankamas ir jam nieko nereikia nuveikti. Tokio sukirpimo žmogui geriausiai tinka (kaip jau galite numanyti) griežti treneriai. Griežti, šalti, reiklūs. Kurie nusišypsos tik tuomet, kai vaikas užlips ant apdovanojimų pakylos, bet jau pirmadienį po varžybų grįš į griežtumą, šaltumą, reiklumą.

(+ ) vaikai arba tie, kurie arti vidurio, yra „tobulas“ variantas. Jie jaučiasi vertingi, bet kartu nori realizuoti save, pasiekti galimybių ribas, išbandyti save iššūkiais, pažiūrėti, kiek toli gali nueiti gyvenime. Toks vaikas turėtų gerai adaptuotis prie įvairių trenerių. Tiek griežtas, tiek švelnus su juo turėtų gan gerai sutarti.

Kitas intervalas, kuriuo galima paaiškinti, kaip kuriamas kontaktas su auklėtiniu, yra filosofo M. Buberio „Aš – Tu“ arba „Aš – Tai“ (Buber, 1998).

il2

„Aš – Tu“ žymi subjektyvų santykį su kitu asmeniu. Kitas žmogus man įdomus kaip pasaulis savyje, noriu jį pažinti, vertinu, gerbiu, skaitausi. Santykyje „Aš – Tu“ mes būname su artimiausiais mums žmonėmis: antromis pusėmis, draugais, vaikais. Kitas žmogus šiame santykyje mums yra tikslas, bet ne priemonė rezultatui pasiekti.

„Aš – Tai“ žymi objektinį santykį su kitu žmogumi. Kitas man yra priemonė mano tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, prekybos centro kasininkė, autobuso vairuotojas, greitosios pagalbos darbuotoja ir pan. Netgi treneris iš esmės gali būti daugiau kaip priemonė, toks žmogus, kuris iš pradžių išmoko plaukti, o paskui moko plaukti labai greitai.

Mintis čia gan paprasta: svarbu, kad santykis su auklėtiniu būtų kuriamas per „Aš – Tu“ prizmę, ne per „Aš – Tai“.

Auklėtinis man nieko neprivalo ir jis man nieko neskolingas. Jis man moka atlyginimą (galbūt netiesiogiai, per federaciją ir pan.) už tai, kad aš jį padaryčiau greitu plaukiku. Jis neskolingas man medalio, neturi pateisinti kažkokių mano lūkesčių, t. y. jis neturi plaukti greitai dėl manęs.

Jei nuslystama būtent į tokį santykį (o rizika visuomet egzistuoja), tada rezultatai gal ir bus, bet pats plaukikas nejaus, kad su juo bendraujama kaip su žmogumi. Kaip to greičiausiai nejaučia kasininkės, vairuotojai ir pan. Jis jaus, kad iš jo kaip mėsos ar raumens yra auginamas medalis.

Labai gera šio principo iliustracija yra iš Lietuvos bėgimo pasaulio. Jaunas treneris Dalius Pavliukovičius kalbina perspektyvų ir jau elitinį Lietuvos 1500 m rungties bėgiką Simą Bertašių. Įraše aiškiai girdisi Daliaus nuoskaudos dėl to, su kokiais treneriais jam teko dirbti („Aš – Tai“) ir pavydas Simui dėl sėkmės su jo treneriu („Aš – Tu“):

Šiuos skirtingus santykius taip pat gerai iliustruoja filmai.

Labai rekomenduoju juos peržiūrėti:

„Aš – Tu“ santykis:
„Magnus“ (2016) – dokumentinis filmas apie dabartinį pasaulio šachmatų čempioną.

„Gifted“ (2017) – talentingo vaiko auginimas.

„Aš – Tai“ santykis: 
„Shine“ (1996) – tikrais faktais paremtas filmas apie pianistą Davidą Hellfgottą.

„Dancer“ (2016) – dokumentinis filmas apie baleto žvaigždę Sergėjų Poluniną.

„I, Tonya“ (2017) – tikrais faktais paremtas filmas apie dailiojo čiuožimo žvaigždę Tonią Harding.

„Whiplash“ (2014) – meninis filmas apie būgnininko ugdymą, labai tinka kaip kraštutinės besąlyginės meilės pavyzdys.

Pabaigai – reziumuosiu. Manau, kad pirmiausia ir svarbiausia trenerio užduotis – rasti kelią į vaiko širdį. Sukurti su juo kontaktą, kuris pasižymėtų pagarba, jo kaip atskiros asmenybės pripažinimu („Aš – Tu“). O paskui – padėti jam plaukti taip greitai, kaip tik jam gamtos duota.

Daugumoje atvejų treneris turi komunikuoti dvigubą pranešimą: „viskas su tavim gerai, bet manau, kad gali dar geriau“. Priklausomai nuo to, į kurią pusę intervale (+ +) … ( ) yra pasislinkęs vaikas, tas komunikavimas gali pagarsinti vieną arba kitą pranešimo pusę. Kuo arčiau (+ +), tuo labiau turi skambėti „manau, kad gali geriau“ ir atvirkščiai, kuo arčiau ( ), tuo labiau „viskas su tavim gerai“. Sėkmės!

psichologas, psichoterapeutas Timas Petraitis

Literatūra

  1. Сербский Н. Объяснение десяти заповедей, данных Моисеюю. Христианская жизнь, 2011. Prieiga per internetą: https://www.litmir.me/br/?b=137145&p=1
  2. Miller A. Gabaus vaiko drama. Tikrosios savasties paieška. Vilnius, Vaga, 2015.
  3. Buberis M. Dialogo principas I – Aš ir Tu. – Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 1998.
  4. Daliaus Pavliukovičiaus interviu su Simu Bertašiumi. Prieiga per internetą: http://neko.lt/simas-bertasius-kai-lietuvos-rekordas-tai-tik-pradzia/.

Šią portalo LTUswimming.com informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško Lietuvos plaukimo federacijos sutikimo draudžiama.

Taip pat skaitykite

Rėmėjai ir partneriai