Sebastian Konecki Kazanėje. Fina Development Centre Kazan nuotr.
Lietuvos šuolių į vandenį čempionas Sebastian Konecki mažiausiai trims mėnesiams išvyko treniruotis į Kazanę (Rusija), kur visai neseniai prisijungė prie FINA Development Centre stipendijų programos.
„Nusileidęs Kazanėje šiek tiek bijojau, bet tuo pačiu metu jaudinausi. Nekantrauju kaip galima greičiau pradėti treniruotis ir savo programą papildyti sudėtingesniais šuoliais. Tikiuosi kuo geriau išnaudoti šią stipendiją. Gyveni tik kartą, dar daug kas nenuveikta, norėčiau dar daug ką pasiekti“, – emocijomis ir lūkesčiais po skrydžio dalijosi jaunasis Lietuvos sportininkas.
Ilgametis šuolininko treneris Kęstutis Autukas apie savo auklėtinį negaili gerų žodžių. Pasak jo, per daugiau nei 40 metų darbo praktiką, Sebastianas yra vienas iš nedaugelio sutiktų sportininkų, iš kitų išsiskiriantis savo požiūriu ir motyvacija.
„Aš tik antrą tokį mokinį per savo darbo praktiką turiu. Išprusęs, labai motyvuotas, sveikos gyvensenos propaguotojas ir dar gerai mokosi. Jis labai darbštus, tikslo siekiantis žmogus. Gal kiek per daug savikritiškas. Dažnai atlikdamas elementus sako: „aš čia tą, aną blogai darau“. Kartais sakau jam: „neplak savęs, nestatyk į kampą“.
Ta mūsų sporto šaka labai reikalauja ilgo pasiruošimo, rezultatas ateina negreitai. Daug to kartojimo, bandymų turi būti ir tik paskui ateina tas laukiamas šuolis“, – pasakoja treneris.
Pernai jaunasis šuolininkas turėjo puikių startų Švedijos sostinėje Stokholme. Šokdamas į vandenį nuo 3 m tramplino jis įvykdė sporto meistro normatyvą, o tą padaryti nėra lengva.
„Sakydavo, kad jeigu Lietuvoje normatyvą padaro, tai čia teisėjai palaiko ir visa kita. O ten labai objektyvus ir griežtas teisėjavimas buvo. Dalyvavo keturiolikos valstybių atstovai. Tas labai nudžiugino ir motyvacija dar pakilo“, – sako K. Autukas.
Sebastian Konecki su treneriu Kęstučiu Autuku. Asmeninio archyvo nuotr.
Sebastianui dar tik septyniolika, bet jis jau du kartus yra tapęs šalies čempionu, pernai ant prizininkų pakylos lipęs ir Šiaurės šalių šuolių į vandenį čempionate. Kazanėje jis praleis bent tris mėnesius, su galimybe pratęsti treniruotes dar tiek pat laiko.
„Jeigu viskas bus gerai organizuota, jeigu matys, kad yra prasmė, viskas tvarkoj ir gerai klostosi, tai pasiliks pusei metų. Iki birželio mėnesio imtinai. Norisi pirmiausiai apsidairyt, pažiūrėt. Rusijoj visaip būna, norisi tikėt, kad viskas bus labai gerai“, – tikisi treneris.
Lietuvoje šuolininkai vis dar neturi pačių geriausių sąlygų treniruotis. Vietoj norimų 8–9 užsiėmimų baseine, atlikti šuolius į vandenį sportininkai dažniausiai gali tik tris kartus per savaitę.
„Treniruotės sausumoje – akrobatika, šuoliai ant batuto, choreografija – labai reikalinga, bet mums labai trūksta to vandens. Jei mes dar turėtume kokias tris papildomas treniruotes vandenyje, o kaip mes galėtume šlifuoti pasinėrimo techniką.
Vanduo labai yra reikalingas, labai laukiame to naujojo Lazdynų baseino. O kol kas ieškome būdų, kaip tą kompensuoti – vasarą išvažiuojame į stovyklą, per žiemos ir pavasario atostogas pasidarome dar papildomų treniruočių. Su sąlygom skurstam, bet taip jau yra. Laukiam tų geresnių laikų, nes kai atsiranda vienas kitas gabus vaikas ir labai motyvuotas, tai su darbu galima labai daug nuveikti. Norisi kažkaip pastūmėt ir padėt“, – sako K. Autukas.
Pasak trenerio, su pandemija kylantys iššūkiai privers įsivertinti, ką galima padaryti be vandens.
„Sako, nors irkluotojas gali imituoti yrius sausumoje, be vandens jo tinkamai vis vien neparuoši. Tai čia irgi tas pats. Labai reikalinga sausuma, daug ką galima joje nuveikti, ką mes dabar ir bandom – lankstumą tobulinti, pačią jėgą, kai kuriuos akrobatinius elementus, kurie nereikalauja erdvės ir aukštų lubų. Kai kurie vaikai turi batutus namuose, kai buvo gražus oras, išeidavo truputį pašokinėti patys pagal užduotis. O kai kurie namuose ant kilimėlių visokius pratimus darydavo.
Reikės paskui vytis vandeny, bet aš tragedijos nedarau iš to. Žinoma, kažkokia bus duobelė, kurią paskui reikės kompensuoti intensyvesniu darbu, bet tikiu, kad atrasime ir kitų dalykų“, – mano K. Autukas.
Treneris kaip pavyzdį pateikia ankstesnę amerikiečių sistemą, kuomet jaunieji šuolininkai porą metų dirbdavo tik sausumoje, vykdavo tam tikra atranka, todėl aiškiai pasimatydavo, kas yra lankstus, turi gerą koordinaciją ar yra darbingas.
„Dabar daug savybių reikia, kad atliktum sudėtingus elementus, ypač nuo tramplino. Per tokį trumpą laiką, per nepilnas dvi sekundes tu turi apsisukti pusketvirto karto arba apsisukti du su puse karto viena ašim ir dar sraigtus padaryti kita ašim. To greičio, tos koordinacijos, to lankstumo labai daug reikia. Visa tai ten ruošiama salėj. O paskui pereinama į vandenį“, – paaiškina jis.
Sebastian Konecki Kazanėje. Fina Development Centre Kazan nuotr.
Treneris tikisi, kad ši FINA stipendija bus ryškus Sebastiano žingsnis į priekį, o ateityje nori auklėtinį išvysti startuojantį ir olimpinėse žaidynėse.
„Vis vien kiekvieno sportininko svajonė yra olimpinės žaidynės. Šios gal dar tikrai ne, nes dar labai anksti ir jaunas, ir tos patirties tarptautinės galbūt stokojama. Bet kitoje olimpiadoje, jeigu viskas gerai, sveikata nepaves, traumų nebus, tai bus galima ir planuoti, – apie ateities tikslus pasakoja treneris.
– Mūsų sporto šakoje ta branda ateina po dvidešimties. Yra išimčių, kur labai jauni, bet jie kažkaip anksti ir baigia karjerą, perdega. O šiaip, 24–26 metų, iki trisdešimties. Tada būna pats jėgų žydėjimas, ir galva nusistovėjusi, ir fizinis stovis jau pakankamai tvirtas. Toks tas pikas.“
Pagrindinis FINA stipendijų programos tikslas atrasti sportininkus, siekiančius dalyvauti pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse, ir padėti jiems pasiruošti šiems ateities startams. Tokiu būdu FINA vykdo nacionalinių federacijų plėtrą, prisidedama prie jų rinktinės narių progreso.
Daugiau apie programą:
