Viktorijos Makovskajos nuotr.
Lietuvos plaukimo čempionate Klaipėdoje tris aukso ir vieną sidabro medalį individualiose rungtyse iškovojęs Panevėžio „Žemynos“ auklėtinis Tomas Navikonis toliau džiugina asmeniniais rezultatais.
Pirmuosius metus plaukime praleidęs pas trenerę Zitą Kralikaitę šiuo metu 19-metis panevėžietis treniruojasi kartu su rinktinės lyderiais, prižiūrimas komandos vyr. trenerio Žilvino Ovsiuko.
Praėjusiame Europos jaunimo čempionate Tomas užkopė iki pat finalo, kuriame plaukdamas 100 m laisvuoju stiliumi užėmė garbingą aštuntą vietą. Su komandos draugais jis taip pat buvo aštuntas ir mišrioje estafetėje 4 po 100 m laisvuoju stiliumi bei pasiekė šalies rekordą.
Plaukiko planuose – studijos Junginėse Amerikos Valstijose (JAV) ir treniruotės su Floridos universiteto komanda. Floridos „Aligatoriai“ (Florida Gators) šiemet NCAA I diviziono vyrų čempionate iškovojo aukštą trečiąją vietą.
Tomas sutiko pasidalinti savo mintimis apie plaukimą, treniruotes su nacionaline rinktine ir motyvaciją sportuoti.
– Papasakok visiems, kaip atsidūrei plaukime. Kieno nuopelnas, kad pasirinkai plaukiko karjerą? – old.old.ltuswimming.com paklausė sportininko.
– Į plaukimą mane labiausiai įtraukė tėtis. Kai buvau mažas, plaukti išvis nemokėjau. Išmokau – žiūriu, kad visai patinka, įdomu. Vis stipriau ir labiau treniruodavausi, trenerė dar motyvavo tęsti. Taip ir gavosi.
– Ar plaukimas buvo vienintelė sporto šaka, kurią išmėginai vaikystėje?
– Ne, buvo ir krepšinis, ir tinklinis. Po dvi savaites palankydavau ir sugrįždavau atgal į plaukimą.
– Nekilo minčių mesti plaukimą ir užsiimti kuo nors kitu?
– Minčių būdavo visada, bet jos ateina ir praeina. Ateini į startą, gerai suplauki ir kažkaip dingsta tos mintys. Vis labiau norisi plaukti. Aišku, būnant stovyklose aplanko tos depresyvios mintys, kai nebūni ilgai namuose, bet nieko (juokiasi). Tokia jau stovyklos dalis.
Manto Daškevičiaus nuotr.
– Kaip atrodo plaukiko dienotvarkė?
– Kai būnu Panevėžyje, ne stovyklose, keliuosi 5:15 val., papusryčiauju, 6 val. prasideda treniruotė. Prieš ją ateinu padaryti mankštą, po jos praplaukiu 1,5 val., einu į pamokas, po pamokų sugrįžtu, pavalgau, jeigu spėju, dar pamiegu ir tada atgal į treniruotę – sporto salė, baseinas… Grįžti namo, pasidarai namų darbus ir eini miegoti. Ir taip visą savaitę. Ir taip kelis metus… (juokiasi)
– Ir savaitgaliai plaukikams ne mažiau užimti…
– Na taip, bet bent jau sekmadienis – šventa diena tikrai (juokiasi).
– Kaip pats pailsi nuo treniruočių?
– Dažniausiai susitinku su draugais arba šiaip mėgstu ką nors smagiau aktyviai paveikti. Nuvažiuoti į sodybą, į kaimą su tėvais. Arba paprasčiausiai leisti laiką namuose – žiūrėti filmus, žaisti kompiuterinius žaidimus.
– O kaip su mokslais sekėsi derinti treniruotes?
– Kai buvo karantinas, tai labai gerai. Visi išmoko dirbti nuotoliniu būdu. Dabar lengviau, bet seniau, niekas nemokėdavo nuotoliniu. Šiek tiek sunkiau būdavo.
Kajus Stankevičius ir Tomas Navikonis | Viktorijos Makovskajos nuotr.
– Nuo rudens keliesi į JAV, studijuosi Floridos universitete. Kaip pasirinkai šį universitetą?
– Mes vasarą kartu su Aleksu Savicku bandėme patekti, kaip supratau, šiek tiek vėlavome, todėl stengiamės kuo greičiau surašyti pageidavimus – aš rašiau iš viso gal į 30 universitetų, o gavau atsakymą gal iš penkių-šešių. Bet labiausiai patraukė Florida, nes „Gators“ plaukimo klubas buvo vienas iš stipriausių ir žinomiausių. Tai parodo ir rezultatai. Aleksas taip pat pasirinko šį universitetą, tad pagalvojau, kodėl gi ne.
– Kas tave motyvuoja plaukti? Gal turi įkvėpėjų?
– Į priekį stumia tie, su kuriais tenka dirbti kartu – Danas, Andrius, Aleksas, Deividas, Rokas. Jie veda į priekį, verčia tave vis labiau stengtis, greičiau plaukti. Taip pat ir tėvai, treneriai, salės treneriai, kineziterapeutai, masažuotojai. Ir draugai, žinoma.
– Kadangi treniruojiesi ir su rinktinės senbuviais, ar dažnai gauni iš jų naudingų patarimų?
– Žinoma. Danas pastoviai – tik kažkokią klaidą padarau arba pamato, kad kažką ne taip darai – iškart padeda, pasako, ką daryti. Tai labai gerai. O atmosfera komandoje tokia darbinė (šypsosi). Visi nori dirbti, visi nori tobulėti. Taip ir gaunasi – su kuo būni, tas ir būsi.
– Prieš Lietuvos čempionatą pasitikrinai jėgas ir tarptautinėse varžybose Stokholme, Švedijoje. Ar tikėjaisi tokių rezultatų iškart po treniruočių stovyklos?
– Taip, tikėjausi, nes vis tiek dirbi, treniruojiesi. Ateini prieš startą ir jau žinai, kad viską esi padaręs per treniruotes, ir čia nieko jau nebelieka padaryti.
Viktorijos Makovskajos nuotr.
– O prieš startą klausaisi kokios nors muzikos?
– Oi, ne. Stengiuosi nesiklausyti. Kažkaip širdis pradeda plakti, sukyla emocijos… Ne, geriau jau ramiai.
– Kaip galėtum sau atsakyti – dėl ko plauki, dėl ko sportuoji, dalyvauji varžybose?
– Nežinau, tikriausiai dėl visų. Dėl asmeninio tobulėjimo. Tokia ir sporto esmė – kuo geriau pasirodyti, kuo labiau tobulėti. Gerai sekasi, ką čia keisi (šypsosi).
– Pabaigai – ką palinkėtum tiems, kurie norėtų sekti tavo pėdomis?
– Daug dirbti, daug valios ir pasitikėti savimi. Labai paprasta (juokiasi).
– Dėkoju už pokalbį.
