Lietuvos plaukimo čempionės, nacionalinės rekordininkės Smiltės Plytnykaitės tėvai Justinas ir Sandra Plytnykai didžiuojasi dukros pasiekimais, nors ir pripažįsta, kad jos pasirinktas sportininkės kelias – tikrai ne iš lengvųjų.
Apie džiaugsmus ir rūpesčius auginant šalies čempionę ir tėvų vaidmenį vaikų sportinėje veikloje jie plačiau papasakojo naujausiame laidų ciklo „Šlapia kėdė“ epizode.
Nors Smiltei dar tik penkiolika, jaunosios plaukikės kambaryje lentynos braška nuo statulėlių ir medalių gausos. Lietuvos plaukimo federacijos 2021 m. apdovanojimuose Metų merginų proveržio nominaciją laimėjusi sportininkė ruošiasi svarbiausiems sezono startams, tarp kurių ir liepą vyksiantis Europos jaunimo olimpinis festivalis.
Praėjusiame Europos jaunimo čempionate ji su šalies komanda pateko į dviejų komandinių estafečių finalus, o asmeninėje 200 m kompleksinio plaukimo rungtyje užėmė 14 vietą. Smiltė taip pat yra keturių Lietuvos suaugusiųjų rekordų bendraautorė ir aštuonių šalies jaunimo plaukimo rekordų savininkė.
Pasak jos tėvų, siekiant tokių aukštų sportininkių rezultatų yra itin svarbus tėvų, trenerių, mokytojų palaikymas, o ypač paauglystėje. Ir nors atrodytų, kad dėl plaukimo tenka nemažai paaukoti, sportas atveria ir daug kitų galimybių.
Smiltė Plytnykaitė | Manto Daškevičiaus nuotr.
„Čia ji gali daugiau. Plaukimo dėka Smiltė sutiko labai daug bendraminčių – ir suaugusiųjų, ir savo amžiaus draugų. Aš manau, kad ji daugiau atrado negu paaukojo. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad labai ja didžiuojuosi. Gal prieš metus ar pusantrų buvo savotiška krizė, įvairių pasvarstymų, ar tikrai plaukti, gal kažką kitą rinktis… Bet visada stengėmės sudėlioti prioritetus, ką jai duos plaukimas, ką ji pasieks, ką pamatys. Visur bus sunku, nebus lengva niekur. Ji turi tą suprasti, su tuo išmokti gyventi“, – mintimis dalinosi Smiltės mama Sandra.
Abiem tėvams buvo sunku, kai karantino laikotarpiu dėl taikomų ribojimų negalėjo gyvai stebėti dukros pasirodymų plaukimo varžybose. Smiltės tėtis Justinas atsimena, kaip prieš kelis metus susibūrusi tėvelių bendruomenė, nepaisant skiriančio atstumo, stebėti ir palaikyti savo atžalų į varžybas keliaudavo kartu.
„Jeigu važiuoja keturiolika vaikų, tai paskui važiuoja 28 tėveliai. Kartą keliavome į varžybas Breste. Sustabdo mus Baltarusijoje ir nesupranta, kas čia kartu su sportininkų komanda važiuoja. Atsakėme, kad čia palaikymo komanda“, – prisiminė J. Plytnykas.
„Per karantiną įsitikinome, kad tų varžybų mums trūko kaip oro. Kai beveik dvejus metus jas galėjome stebėti tik per televizorių, mums buvo šokas. Esame taip įsigyvenę… Apskritai, mes gyvename vaikų gyvenimus“, – kalbėjo S. Plytnykienė.
Šlapia kėdė | 2022 E01 | Bendras šeimos projektas
